Tamara de Lempicka (tikrasis vardas Marija Gorska; 1898 – 1980 ) – garsi lenkų kilmės Art Deco stiliaus dailininkė, itin kūrybinga ir produktyvi tapytoja, labiausiai žinoma dėl savo paveikslų, kurie apima vaizdingus bei abstrakčius portretus, aktus, natiurmortus, miesto scenas ir netgi religines figūras. Lempicka pradėjo savo meninę veiklą Paryžiuje, kur su savo vyru persikėlė netrukus po 1917 m. Rusijos revoliucijos. Ten ji išvystė savo meninius įgūdžius ir išgarsėjo kaip Art Deco stililiaus kūrėja bei portretistė.
Dailininkė gimė kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Jos tėvas buvo teisininkas, motina Malvina Dekler – populiari lenkų aukštuomenės dama. Marija buvo vidurinioji duktė šeimoje. 1911 m. žiemą Marija su močiute praleido Prancūzijos Rivjeroje, kur pirmą kartą susidūrė su iškilausių Italijos tapytojų darbais. 1912 m., po tėvų skyrybų ji mokėsi internatinėje mokykloje Lozanoje (Šveicarija). Jos motinai ištekėjus antrą kartą, Marija apsisprendė gyventi savarankiškai.
1913 m., būdama 15 m., lankydamasi operoje, Marija pastebėjo vyrą ir iškėlė sau tikslą už jo ištekėti. Šį planą įgyvendinti jai padėjo žymus dėdė. 1916 m. Sankt Peterburge Marija ištekėjo už didelį turtą paveldėjusio advokato ir garsaus mergišiaus Tadeušo Lempickio.
1917 m., Spalio revoliucijos metu, Tadeušas buvo sulaikytas. Marija, pasitelkusi į pagalbą Švedijos konsulato darbuotojus, kelias savaites ieškojo vyro, kol jis buvo išlaisvintas. Jie išvyko į Kopenhagą (Danija), kiek vėliau persikėlė į Londoną (Didžioji Britanija). 1918 m. Marija ir Tadeušas atvyko į Paryžių (Prancūzija), kur gyveno Marijos šeima ir daugelis kitų kilmingų šeimų iš Rusijos, priverstų trauktis iš tėvynės į valdžią atėjus bolševikams.
Paryžius ir tapyba
Kurį laiką Paryžiuje Marija ir Tadeušas Lempickiai vertėsi šeimos brangenybių pardavinėjimu. Tadeušas nesugebėjo susirasti tinkamo darbo, todėl Lempicki namuose padėtis buvo įtempta. Netrukus pasaulį išvydo sutuoktinių duktė Kizetė de Lempicka.
Savitas, neįprastas ir ryškus Marijos tapymo stilius, anot A. Lote, paveiktas „švelnaus kubizmo“, išsivystė labai greitai, tačiau puikiai įkūnijo šaltą, bet kartu ir jausmingą Art Deco stilių. Marijos nuomone, Picasso savo kūryba „neįprastai įkūnijo destrukciją“, o daugelis impresionistų tapė neprofesionaliai ir naudojo per daug „purvinų“ spalvų. Marijos technika buvo laikoma elegantiška, tikslia, neįprasta.
Išgarsėjęs dėl novatoriškų ir ištvermingų meno kūrinių bei audringos biografijos, šis išskirtinis lenkų menininkas XX amžiaus pradžioje nutraukė moterų dailininkių boikotą.
Intriguojantys įvykiai iš Tamara de Lempicka gyvenimo dažnai nustelbia reikšmingą jos indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą. Apibūdinama kaip Art Deco menininkė de Lempicka pakoregavo portreto stilių; išryškino išlaisvintos ir nepriklausomos moters vaidmenį. Jos darbai tapo iškart atpažįstami. Svarbu, kad De Lempicka kvestionavo moters mene ir gyvenime apribojimus.
Gyvenimo įvykiai
1927 m. de Lempicka buvo pirmą kartą apdovanota. Ji laimėjo prizą tarptautinėje de Beaux Arts parodoje Prancūzijoje už „Kizetė Balkone“ („Kizette on the Balcony“) portretą.
1929 m. de Lempicka nutapė garsųjį savo autoportretą „Tamara Žaliame Bugati“ („Tamara in Green Bugatti“) vokiečių mados žurnalo „Die Dame“ viršeliui. Kaip teigiama žurnale „Auto-Journal“ 1974 m., „Tamaros autoportretas – savimi pasitikinčios ir nepriklausomos moters atvaizdas.
20-siais, kuomet labai suktyvėjo socialinis, kultūrinis ir meninis gyvenimas, Tamara de Lempicka priklausė bohemai: ji pažinojo Pablo Picasso, Jean Cocteau, Andre Gide. Gerai žinoma dėl lytinio potraukio abiejų lyčių atstovams, de Lempicka įsivėlė į daugybę viešų skandalų. Tapydama portretus, ji nevengė vaizduoti nuogą kūną, norėdama suteikti kūriniams daugiau aistros.
De Lempicką siejo artimi santykiai su biseksualiomis ir gerai žinomomis to meto moterimis. Tamara buvo susijusi ir su garsia klubų dainininke Suzy Solidor, kurią vėliau nutapė. Dėl tokių pažiūrų ir laisvo elgesio pašlijo Tamaros ir jos vyro santykiai, todėl 1927 m. jis ją paliko, o 1928 m. jiedu išsiskyrė.
1929 m. Tamara pirmą kartą išvyko į JAV turėdama du tikslus: nutapyti Rufuso Bušo portretą ir demonstruoti savo parodą Pitsburge, Carnegie Institute. Paroda buvo sėkminga, tačiau surinkti pinigai sėkmės de Lepmicki neatnešė – bankas, kuriam ji buvo patikėjusi didelę sumą bankrutavo Didžiosios Ekonominės Krizės metu 1929 m.
Kitame dešimtmetyje Tamara de Lempicka tęsė darbais apkrautą ir karštligišką gyvenimą, tačiau Didžioji Depresija jai, kaip ir daugeliui kitų to meto žmonių, turėjo šokios tokios įtakos. 1930 m. ji tapė Ispanijos karalių Alfonso XIII ir Graikijos karalienę Elizabetą. Tamaros darbai pradėti kolekcionuoti įvairiuose muziejuose.
1933 m. ji išvyko į Čikagą, kur dirbo su Georgia O’Keeffe, Santiago Martínez Delgado ir Willem de Kooning. de Lempicka socialinė padėtis tapo užtikrinta, kuomet ji ištekėjo už mylimojo barono Kufnerio 1933 m. Baronas ištraukė ją iš bohemos gyvenimo ir užtikrino deramą vietą visuomenėje. Nestokodama įžvalgumo, de Lempicka anksčiau nei Baronas nujautė artėjantį II-ąjį Pasaulinį karą, todėl paskatino jį parduoti Rytų Europoje turėtus dvarus ir gautus pinigus pervesti Šveicarijos bankams.
Šį dešimtmetį de Lempicka padarė ir keletą nuolaidų – greta įprastų aristokratų ir šaltaveidžių nuogalių portretų, ji nutapė keletą emigrantų ir netgi vieną ar du šventųjų paveikslus.
1939 m. vasarą de Lempicka ir baronas pratęsė savo atostogos JAV. Sutuoktiniai apsigyveno Beverli Hilse, Kalifornijoje, buvusio Holivudo direktoriaus King Vidor rezidencijoje. Ji akimirksniu suorganizavo savo darbų parodą Niujorke ir tapo populiariausia tapytoja Holivudo žvaigždžių rate. de Lempicka dažnai lankydavosi Holivudo žvaigždių studijose, taip pat garsių svečių sulaukdavo ir savo namuose. Ji daug dirbo, kad palengvintų karo naštą, kaip ir daugelis žmonių tuo metu. Taip pat de Lempicka sugebėjo į JAV atsivežti Kizetę iš nacių okupuotos Prancūzijos 1941 m.
1943 m. Tamara ir baronas persikėlė gyventi į Niujorką, tačiau nepaisant to, kad de Lempicka ir toliau aktyviai dalyvavo socialiniame gyvenime, jos, kaip tapytojos, populiarumas smarkiai sumažėjo. Sutuoktiniai išvyko į Europą lankyti populiariųjų mineralinių vandenų kurortų. Kurį laiką Tamara ir toliau tapė, tačiau orientavosi nebe į žmonių portretus, o į abstraktesnius dalykus. Netikėtai savo kūrybai ji pritaikė naują techniką – teptukus pakeitė peiliukai. Darbai, tapyti nauja technika nesulaukė didelio susidomėjimo.
Po 1962 m. nesėkmingos parodos Iolas galerijoje de Lempicka pasiryžo daugiau niekada viešai nedemonstruoti savo darbų ir nutraukė profesionalios dailininkės karjerą. Tačiau nustojusi piešti, ji kai kuriuos savo senuosiuos darbus perdarydavo naudodama naująją techniką.
Dailininkė neabejotinai suteikė gyvenimui naujos ir savimi pasitikinčios moters viziją, keisdama moteriškumo ir vyriškumo aspektus. Menininkė ne tik piešė šiuolaikinių moterų portretus, bet ir gyveno kitaip pati. Išskirtina tai, kad ji meninę techniką ir formą pavertė revoliuciniais vaizdavimo metodais Art Deco epochoje.
Kaip ir tos, kurios atėjo paskui ją (tokios kaip Madonna Ciccone, kuri buvo viena didžiausių jos kolekcininkų), ji nutiesė kelią stiprioms, sėkmingoms ir nepriklausomoms moterims. Kartu su tokiomis bendraamžėmis kaip Coco Chanel ir Simone de Beauvoir kūrėja iš naujo apibrėžė ką reiškia būti moterimi ir menininke. Jos kūrybinis palikimas visuomet išliks nuotaikinguose bei originaliuose išskirtinių moterų paveiksluose.
Taip pat skaitykite: 10 įdomiausių antro XXI a. dešimtmečio meno kūrėjų