Po pavadinimu „Coderch&Malavia“ slepiasi ispanų menininkų duetas Joan Coderch ir Javier Malavi, kuriantis pribloškiančias skulptūras.
Nemažai žmonių mano, kad menininkai dirba vieni, tačiau du skulptoriai pasauliui rodo, kad mene, kaip ir kitose srityse, taip pat svarbu turėti partnerį. Joan Coderch gimė 1959 metais, o Javier Malavi 1970 metais. Skulptoriai susipažino kartu dirbdami „Porcelanas Lladro“. 2015 metais kartu įkūrė studiją „Coderch&Malavia“ Ispanijoje, Valensijoje. Abu teigia, kad darbas kartu įmanomas tik tada, kai partneriai vienas kitu pasitiki, palieka savo ego nuošalyje tam, kad kūrybinis procesas vyktų sklandžiai, pasiektų norimą rezultatą ir partneriai jaustųsi lygiaverčiai.
„Coderch&Malavia“ atsirado dėl bendrų menininkų interesų. Tiek Joan Coderch, tiek Javier Malavi domisi žmogumi, jo kūno judesiais, pozicija, todėl, atradę bendrų interesų, ėmėsi darbo drauge. Jų kūriniai perteikia žmogaus kūno judesius, emocijas. Skulptūros realistiškos, išlietos iš bronzos, o vėliau pagyvinamos spalvomis. Kūrybai autoriai įkvėpimo ieško literatūroje, poezijoje, teatre, kine, fotografijoje, šokyje, ypač balete. Duetas žavisi klasikais skulptoriais tokiais kaip prancūzų skulptorius Augustas Rodenas.
Norėdami išgauti realistiškas, anatomiškai taisyklingas ir emocijas sukeliančias skulptūras, Joan Coderh ir Javier Malavi turi įdėti daug pastangų ir kruopštaus darbo. Visų pirma, dailininkai piešia trimačius eskizus. Eskizams pozuoja gyvi žmonės, taip pasiekiamas geresnis rezultatas, eskizas ir nupiešta figūra atrodo realistiškesni. Ištobulinus, nupiešus tinkamus eskizus, skulptūra modeliuojama iš molio. Ir tik tada skulptūros išliejamos iš bronzos, o vėliau ir praturtinamos įvairiomis spalvomis, kurios suteikia skulptūroms gyvybės ir tikrumo, paryškina svarbias detales.
Menininkų dueto kūrybinius sugebėjimus pastebėjo ir teigiamai įvertino visuomenė. „Coderch&Malavia“ studija žinoma Europos šalyse, Azijoje, Amerikoje, o darbai priklauso privačioms kolekcijoms. Skulptūros eksponuotos daugelyje Prancūzijos vietų, Amerikoje, Meksikoje, Italijoje ir net Graikijoje. 2018 metais vyko individuali „Coderch&Malavia“ kūrinių paroda Amsterdame galerijoje „Mokum“. 2019 metų rugsėjį dalyvavo Berlyno „Urban Nation“ bienalėje su kūriniu „Learning to Fly“.
Menininkai dalyvauja ir įvairiuose konkursuose, kuriuose taip pat nelieka nepastebėti. Vienas iš tokių vyko 2018 metais. Joan Coderh ir Javier Malavi laimėjo „TIAC“ meno apdovanojimą, kurį pelnė jų sukurta skulptūra „The Tissue of Time“. Kūrinys „The Tissue of Time“ atspindi jų pačių mito apie Penelopę viziją. Penelopė vaizduojama laukianti Ulisso atvykimo.
Dviejų menininkų įkurta „Coderch&Malavia“ studija siunčia pasauliui žinutę koks žmogaus kūnas gali būti įdomus, išraiškingas, verčia meno mylėtojus žmogaus kūną pamatytis ir suprasti kaip meno kūrinį. Be to, tai įrodymas, kad menas neprivalo būti tik vieno individo darbas, šedevrai gimsta ir bendradarbiaujant su kitais bendraminčiais.
Marmuro skulptūros – viena seniausių meno formų pasaulyje. Renesanso ir baroko meistrai, tokie kaip Mikelandželas, Berninis bei kiti parodė savo meistriškumą, manipuliuodami kietu akmeniu į elastingas tekstūras, tokias kaip audinys ir oda. Šią savotiškai metaforiška tradiciją tęsia ir šių laikų menininkas Håkonas Antonas Fageråsas akmeniui suteikdamas švelnumą, lankstumą, grakštumą ir netgi minkštumą.
Norvegų tautybės skulptorius naudodamasis kūju bei kitais drožybos įrankiais, formuoja marmuro luitus į dideles, minkštas, purias baltas pagalves, kurios taip ir traukia padėti galvą bei saldžiai numigti. Kuriamos skulptūros ypatingos savo linkiais, raukšlėmis, kurios prieštarauja substrakto savybėms.
Menininko kuriamų pagalvių serija „Žemyn“ vaizduoja tarsi istoriją, kadangi kiekviena detalė, kiekvienas linkis, šešėlis ir antspaudas yra ypatingai svarbus ir savyje saugoja prisilietimą. Fageråsui šis dėmesys – visose atskirose klostėse ir šešėliuose, kuriuos sukuria raukšlės – yra būdas sustabdyti laiko momentą. Juk kaip ir daugelis minkštų audinių, pagalvės su kiekvienu prisilietimu keičia savo išvaizdą, taip savyje išsaugodama kažką asmeniško, jautraus, todėl kiekvienas skulptoriaus kūrinys yra unikalus.
Tačiau skulptorius kuria ne tik „minkštas“ pagalvių skulptūras – tarp meno kūrinių galima pastebėti ir žmonių figūras. Šiuose kūriniuose jis ypatingą dėmesį skiria žmonių odai, jog ši atrodytų lyg aksominė, kruopščiai formuoja veido bruožus, vaizduoja emocijas bei tekstūruoja plaukus.
Vaizduojamuose žmonių siluetuose menininkas kuria kasdienius portretus – miegančius vaikus, sena vyriškį, nešantį pagalvę, priklaupusi žmogaus siluetą, moteris bei daug kitų „portretų“. Štai šiuos kūrinius (marmurines žmonių figūras) būtų galima įvardinti tarsi „tiltu“ tarp praeities ir dabarties, kadangi žmonių figūras vaizduojančios marmuro skulptūros – viena seniausių meno formų.
Håkonas Antonas Fageråsas taip pat kuria ir kiek mažiau įprastas figūras meno srityje – kandžius. Pripažinkime, atrodo keista vaizduoti nelabai malonų gyvį, kurį dauguma mūsų, tikriausiai, įvardintų kaip kenkėją ar mažų mažiausiai – nepageidaujamą svečią. Tačiau Fageråsas ir šiuose gyviuose mato unikalumą bei grožį. Menininko sukurta vabzdžių „linija“ yra pateikta ant vienos didelės marmuro plokštės. Visi vaizduojami kandžiai išskleistais sparnais, jog būtų galima įžvelgti kiekvieno jų unikalumą, sparnų bei antenų formas.
Atrodo, savotiškai kyla klausimas – kodėl būtent akmuo pasirenkamas švelnumo, trapumo vaizdavimui? Pats Fageråsas aiškina, jog marmuras – tinkamiausia medžiaga, norint išreikšti emocijas bei perteikti nuotaiką: „Dėl paties marmuro medžiaginių savybių jis atrodo trapus. Jis ir yra gana trapus, bet nėra toks trapus, tačiau atrodo, kad taip yra dėl akmens skaidrumo ir grynumo “.
Kaip ir kiekvienas menininkas, Håkonas Antonas Fageråsas taip pat savo kūriniais skleidžia tam tikrą idėją. Skulptorius teigia, jog jo tikslas – „sukurti atmosferą, įspūdį, kažką daugiau nei pažodinis aiškinimas to, kas išreiškia, pavyzdžiui, trapumą.”
Yoko Ono žmonės atpažįsta dėl skirtingų priežasčių. Vieni žino jos eksperimentinius filmus, instaliacijas, kitiems ji viena žinomiausių konceptualaus meno atstovių, o dar kiti pažįsta ją kaip garsaus „The Beatles“ grupės nario John Lennon žmoną. Žmonės visada stebėjosi Yoko Ono kūriniais ir nepaprastomis idėjomis. Šios asmenybės mąstymas ir kūrybiškumas tokie beribiai, kad ji yra laikoma viena labiausiai nesuprastų menininkių.
Yoko Ono gimė 1933 metais Tokijuje. Tai pasaulinį pripažinimą pelniusi menininkė, 2009 metais 53-ioje Venecijos bienalėje pelniusi „Auksinio liūto“ apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus. Savo meninę karjerą pradėjo Niujorko avangardinio meno scenoje ir galutinai įsitvirtino konceptualiame mene. Jos kurti performansai, muzika, filmai, skulptūros ir instaliacijos kalbėjo apie socialines problemas, moters reikšmę visuomenėje ir politiką. Viena svarbiausių kūrybos temų yra moteris, jos padėtis ir teisės. Venecijoje Yoko Ono buvo pristačiusi darbą „Rising“ („Kylantis“). Šio darbo centre buvo sukrautas laužas iš moterų kūnų muliažų ir vėliau padegtas. Kūrinys buvo eksponuojamas kartu su surinktais moterų patirtais smurto ir prievartos liudijimais.
Antrasis menininkės vyras John Lennon ją yra apibūdinęs kaip žymiausią pasaulyje nežinomą menininkę, kurią žino visi, tačiau niekas nežino ką ji daro. Pirmaisiais kūrybos metais tai buvo galima laikyti tiesa, mat, dauguma ją žinojo tik kaip John Lennon žmoną ar net galimai moterį, kuri išskyrė garsiąją „The Beatles“ grupę.
Lietuva turėtų didžiuotis, nes pasaulinį pripažinimą pelniusi menininkė turi glaudų ryšį su Lietuva. Tai lėmė XX a. 7 deš. susikūręs tarptautinis menininkų, architektų, dizainerių ir kompozitorių „Fluxus“ judėjimas. Šis judėjimas eksperimentavo su įvairiomis technikomis ir disciplinomis, siekė nuotykių, spontaniškumo ir atmetė meno kaip verslo idėją bei heroizmą. Naujai atsiradęs judėjimas buvo nukreiptas prieš nusistovėjusią meno sistemą, kurioje nebebuvo galima rasti pokštų, žaidimų ar nuotykių.
„Fluxus“ ypač svarbus Lietuvai, nes jo pradininkas buvo lietuvis avangardistas dailininkas Jurgis Mačiūnas. Su „Fluxus“ ir šio judėjimo menininkais prasidėjo ir Yoko Ono kūrybinis kelias. Karjeros pradžioje ji bendradarbiavo su Jurgiu Mačiūnu, tapo gerais draugais. Būtent jis ir pakvietė Yoko Ono prisidėti prie „Fluxus“. Yoko Ono dalyvavo pirmoje parodoje 1961 metais, tačiau prie judėjimo prisijungti atsisakė. Nesuvaržytos, drąsios „Fluxus“ idėjos atrodė tinkančios tiek Yoko Ono kūrybai, tiek jos asmenybei, tačiau menininkė nusprendė, kad nori išlikti nepriklausoma. Toks jos sprendimas nepakeitė jos ir Jurgio Mačiūno santykių, jie liko artimais draugais ir bendradarbiavo.
Yoko Ono besidomintys žmonės žino, kad menininkė retai kada iš karto sutinka eksponuoti savo meno kūrinius ir rengti parodas. Ji atsakingai renkasi su kuo bendradarbiauti ir kurios vietos yra tinkamos jos kūriniams bei idėjoms. Dėl to ypač reikia vertinti tai, kad menininkės kūryba“ pasiekė Kauną ir tapo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi. Savo darbų parodą surengti Kaune Yoko Ono sutiko iš karto, nei kiek neabejojo. Tai lėmė jos artima draugystė su kitu lietuviu Jonu Meku. Kaunas yra lietuvio JAV filmų kūrėjo Jono Meko gimtinė.
Jonas Mekas buvo artimas Yoko Ono ir Johno Lennono draugas. Vos tik pora atsikraustė į Niujorką, iškart susisiekė su Lietuvą garsinusiu Jonu Meku. Lietuvis, avangardinių filmų kūrėjas iš Lietuvos į Ameriką dėl Antrojo pasaulinio karo persikėlė 1944 metais, o 1954 metais su broliu Adolfu įkūrė žurnalą „Film Culture“. Leidinys „Film Culture“ ir suvedė Yoko Ono ir Jono Meko kelius. Jie susipažino „Fluxus“ meno kolektyve. Trys bičiuliai bendradarbiavo meno srityje, ypač kurdami filmus.
Yoko Ono sąsajas su Lietuva galima pastebėti daug kur. Vienas iš tikriausių ir nuoširdžiausių išlikusių įrodymų yra paties Jono Meko parašyta knyga „Trys draugai. Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lennon“. Knygoje galima rasti įvairių kūrinių aprašymų, susipažinti su aprašytomis asmenybėmis ir pajausti tikrą, nuoširdžią draugystę, kurią palaikė bendradarbiavimas meno srityje.
1997 metais Yoko Ono kurta instaliacija „Ex it“ nuo sausio 23 dienos eksponuojama Kaune, Lietuvos banko rūmuose, pagrindinėje operacijų salėje. Ši vieta neįprasta, nes ši instaliacija dažniausiai įkurdinama galerinėse erdvėse, yra rodyta bažnyčioje ir lauke, šalia kapinių, tačiau pirmą kartą tokioje patalpoje kaip ši. Banko erdvę pasiūlė Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, nors iš pradžių ketinta ją žmonėms rodyti kitur. Visgi, banko erdvė tinkama ir sustiprina įspūdį savo architektūra bei suteikia daugiau prasmių.
AHOY nuotr.
Pasak Yoko Ono, „Ex it“ – tarsi gyvenimo tęsinys. Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų, iš kurių auga medžiai, o patalpoje sklinda gamtos garsai. Kūrinys vaizduoja didelę nelaimę, tačiau čia galima atrasti ir viltį. Ji skleidžia žinutę, kad gal ne čia, ne dabar ir ne šiame gyvenime, tačiau viltis yra. „Ex it“ demonstruoja ir mirtį. Miršta visi, tik niekas nežino kada ir kai kurios mirtys yra neišvengiamos.
Yoko Ono visada stengiasi ištrinti ribas tarp gyvenimo ir meno bei menininko ir žiūrovo. Savo kūrinių autorė daug nekomentuoja, nes nori, kad žiūrovas pats interpretuotų. Ne išimtis ir „Ex it“. Menininkė neišduoda kokį skausmą ar kokią nelaimę turėtume pastebėti, tačiau instaliacija gali būti siejama su stichinėmis nelaimėmis ar net karu. Pastaroji interpretacija ypač aktuali šiandien, dėl karo Ukrainoje. „Ex it“ tarsi parodo paveikų karo pasekmių vaizdinį, tai gyvybės atsparumo metafora. Karo interpretacija įprasminą Yoko Ono ne tik kaip menininką, bet ir kaip pacifistę.
Instaliaciją galima lankyti nemokamai iki rugsėjo 11d., banko darbo metu. „Ex it“ su laiku vis kis, nes medžiai augs. Nuostabu tai, kad po instaliacijos uždarymo ji toliau gyvuos, nes medžiai bus pasodinti skirtingose miesto vietose ar net bus kviečiami žmonės, norintys medelius pasisodinti savo soduose.
„Ex it“ yra įžanga į rugsėjį Kauno paveikslų galerijoje atidaromą retrospektyvinę menininkės parodą „Laisvės pažinimo sodas“. Parodos eksponavimui pasirinkta vieta ypač tinka, nes Kauno paveikslų galerija įsikūrusi šalia „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų.
Parodoje „Laisvės pažinimo sodas“ gausu kūrinių, kurie atskleidžia skirtingus Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir taikytas praktikas. Pasirodo konceptualus menas, eksperimentinis kinas, erdvės instaliacijos, objektai ir tekstiniai kūriniai. Tai kvietimas pamatyti laisvę kasdienybėje, kuri yra ir už parodos ribų.
Daugiau autorės kūrinių bus galima pamatyti Kauno viešose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Yoko Ono kūrinių parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras kartu su šiuolaikinio menu muziejumi „Serralves“ bei menininkės studija „Studio One“. Kuratorius yra ilgametis Yoko Ono, Jurgio Mačiūno draugas ir „Fluxus“ judėjimo parodų kuratorius Jonas Hendricksas. Jonas Hendricksas teigia, kad darbas su Yoko Ono yra ypatingas.
„Kaunas 2022“ šiais metais ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai suteikia neeilinę galimybę susipažinti su pasaulinio lygio menininkais ir jų kūriniais. Yoko Ono jau ilgą laiką stebina visą pasaulį, o dabar ir Kauną. Instaliacija „Ex it“ ir kitos menininkės darbų parodos primena ir Lietuvos didybę bei pasididžiavimą. Menininkė priverčia žiūrovą išeiti iš komforto zonos, susimąstyti, pasijausti nepatogiai ir išvysti tai, ko niekad nematė. Tokie neįprasti kūriniai ir sprendimai įrodo, kad Yoko Ono – išradinga asmenybė, kuri kai kada lieka nesuprasta.
Jau daugelį metų Banksy, naudodamasis savo anonimiškumu, kuria viešąjį meną, kuriame aptariamos svarbios socialinės pasaulio problemos. 2003 m. priešais Parlamento rūmus Londone, kitoje gatvės pusėje, jis sukūrė antikarinę freską „CND kareiviai“, kuria protestavo prieš Jungtinės Karalystės dalyvavimą Irako kare. Po dvejų metų Banksy bendradarbiavo su leidykla „Pictures on Walls“ ir išleido ribotą 700 šilkografinių šio kūrinio atspaudų seriją, iš kurių pusę pasirašė pats menininkas. Neseniai vieną iš šių retų leidinių pardavėjas, ketindamas surinkti pinigų Ukrainai, pateikė aukcione per MyArtBroker ir už jį surinko 106 500 JAV dolerių.
CND akronimas reiškia Kampaniją už branduolinį nusiginklavimą (Campaign for Nuclear Disarmament) – Didžiosios Britanijos organizaciją, kuri buvo inicijuota 1957 m., siekiant apginti branduolinio nusiginklavimo idėją. Britų dizaineris Džeraldas Holtomas 1958 m. sukūrė „taikos simbolį“ kaip CND logotipą, nors dabar jis laikomas universaliu taikos simboliu. Banksy piešinyje „CND kareiviai“ pavaizduotos dviejų vyrų figūros, priklaupusios prieš raudoną taikos ženklą, kurį jie nupiešė ant sienos, taip leisdami suprasti, kad Jungtinės Karalystės kareiviai neturėtų kariauti kare.
Buvo apskaičiuota, kad toks atspaudas bus parduotas už 20 000-30 000 JAV dolerių, tačiau aukciono dalyviai akivaizdžiai buvo įkvėpti šio tikslo svarbos ir į tylųjį aukcioną investavo daugiau. Laimėjęs aukciono dalyvis – kuris taip pat pageidavo likti anonimu – galutinę sumą, viršijančią 100 000 JAV dolerių, paaukojo didžiausiai Ukrainos vaikų ligoninei Ohmatdyt Kijeve, kuri veikė per visą Rusijos invazijos laikotarpį. Nors Banksy šiame aukcione nedalyvavo, jis neabejotinai būtų patenkintas, kad jo antikarinis meno kūrinys padeda skurstantiems ukrainiečiams.
Banksy’s CND Soldiers raises £81,000
Thank you to everyone who bid in our silent auction of Banksy’s CND Soldiers. We are thrilled to announce that we raised £81,000/ $106,505 for Ohmatdyt Children’s Hospital in Kyiv.#ABanksy4Ukrainepic.twitter.com/KLxWDicFHW
Žinomos kaip „performansų meno legenda“, Marina Abramovič karjera trunka daugiau nei penkis dešimtmečius. Kai ji pirmą kartą pasirodė ankstyvaisiais 1970 metais, ji pakeitė požiūrį į performansų meną ir kvietė žmonės svarstyti, kas yra laikoma menu. Serbė amerikietė menininkė apie žmogaus kūna galvoja kaip apie „bet kokio dvasinio tobulėjimo pradinį tašką“. Per savo prieštaringus eksperimentus ji dažnai ištveria pavojingus ir sunkius fizinius išbandymus, tam kad ištyrinėtų daug skirtingų temų, įskaitant mintis, žmogaus kultūrą, tyrumą ir kontrolę.
Serbė Marina Abramovič gimė 1946 m. lapkričio 30 d. Belgrade, Jugoslavijoje, komunistų vyriausybei tarnaujančių tėvų šeimoje. Studijavo tapybą vienoje Belgrado, o vėliau Zagrebo akademijų, keletą metų dėstytojavo tuo pačiu metu plėtodama pirmojo performanso idėją. Pasakoja, kad juos su broliu motina ugdė ,,kariniu režimu”, griežtai kontroliavo, kartais būdavo žiauri, tačiau palaikė dukters polinkį į kūrybą. Namo turėdavo grįžti prieš 22 h. ir ši taisyklė tęsėsi net 29- erius metus, kol Marina gyveno kartu. Taigi, visi pirmieji kūrybiniai ieškojimai, eksperimentai, traumos (įsipjovimai, nudegimai ir pan.) bei kitos patirtys įvykdavo iki 22 h. vakaro. Taip, ši kūrėja it užtaisytas ginklas, rusiška ruletė, jos pasirodymai nesurežisuoti ir pavojingi, niekad negali nuspėti jų baigties – ar nebus peržengta slidi riba tarp sėkmingai atlikto performanso ir realios tragedijos. Kiekvienas pasirodymas it ritualas ir Marina, rodos, pasiryžusi save paaukoti. Kūnas atstoja subjektą ir objektą kartu; tradiciniuose menuose yra statulos, tapybos kūriniai ir kt., o Abramovič juos pakeičia savimi, meninė išraiška – ji pati. ,,Performansų atlikėjai turėtų nekęsti teatro. Teatras apgaulė: peilis netikras, kraujas netikras, emocijos taip pat. Performanse priešingai – jame tikra viskas” – sako kūrėja.
Be abejonės, pats svarbiausias jos karjeros pasirodymas. „Ritmas 0“ suteikė Abramovič įžymybės statusą meno pasaulyje. Performansas vyko Neapolyje, 1994 metais. Abramovič stovėjo kambaryje su 72 daiktais ant stalo, o aprašymas teigė, „Aš esu daiktas“, ir, „Pasirodymo metu prisiimu visą atsakomybę“. Šio performanso tikslas ištirti kūrėjo-žiūrovo ryšį bei nustatyti kiek toli pasiryžę žengti žmonės. Jame pačiai Abramovič teko pasyvus vaidmuo – nebyliai stovėti 6 valandas kol, tuo tarpu, žmonės manipuliavo jos kūnu kaip panorėję naudodamiesi 72 ant stalo išdėliotais daiktais. Tarp plataus daiktų pasirinkimo buvo ir gėrybių: medaus, rožių, vynuogių, kvepalų, duonos, vyno ir išties grėsmingų dalykų: skalpelių, ašmenų, žirklių, netgi viena kulka užtaisytas pistoletas. Visi dalyviai scenoje buvo lygūs kuriant šį performansą. Marina prisiimė pilną atsakomybę už galimas pasekmes, palikdama laisvę publikos veiksmams, interpretacijoms, atsidavė likimui. ,,Performansas vystėsi iš lėto, palengva. Švelnūs prisilietimai rože ar rankomis, nedrąsūs pakštelėjimai trečiąją valandą išaugo į drabužių nuplėšimą peilio ašmenimis (…) ketvirtąją valandą tie patys ašmenys jau tyrinėjo gyvą kūną. Buvo įdrėksta gerklė, kad kažkas paragautų kraujo, įsidrąsinta įvairaus pobūdžio seksualiniam priekabiavimui (…) galiausiai netgi ginklas prispaustas prie galvos su pačios Marinos pirštu ties gaiduku ir ašaromis akyse” – apie reginį pasakoja meno kritikas Thomas McEvilley. Tik galerijos darbuotojams paskelbus, kad pasirodymo laikas baigėsi, Abramovič pajudėjo ir liepė visiems išeiti negalėdama pakelti akių ir asmeniškai pažvelgti į susirinkusiuosius; pastarieji nedelsdami, skubiai, taip ir padarė. ,,Tai buvo sunkiausias performansas kuriame dalyvavau, nes nieko negalėjau kontroliuoti. Kontroliavo auditorija. Supratau, kad jei paliksi visišką laisvę žiūrovams, jie gali tave nužudyti.” – trumpai komentavo kūrėja.
Išlikę ne visų ankstyvųjų pasirodymų įrašai, Abramovič manymu, tikriausias būdas išsaugoti performansą yra atkartoti jį iš naujo.„Ritmas 0“ yra „Ritmo“ serijų dalis, kuriose Abromovič per pasirodymus susiduria su fiziniu skausmu.
Rhythm 5, 1974 WikiArt (Fair Use)
„Ritmas 5“, 1974
Vienas pirmųjų sudėtingų Abramovič karjeros performansų, „Ritmas 5“ tiria fizines ir psichologines žmogaus kūno ribas. Menininkė rizikavo savo pačios gyvybe dėl savo meno ekstremaliame pasirodyme, kurio metu vos neužduso. „Ritmas 5“ pasirodymui Abramovič panaudojo nafta permirkusią žvaigždę, kurią menininkė padegė. Po to, kai nusikirpo savo pačios nagus ir plaukus bei įmetė juos į ugnį, ji atsigulė degančios žvaigždės viduryje. Pavojingas pasirodymas baigėsi tik tada, kai žiūrovai nusprendė nutempti ją į saugią vietą.
„Gulėdama nepastebėjau, kad liepsnos sunaudojo visą deguonį“, prisimena menininkė. „Aš praradau sąmonę. Žiūrovai to nepastebėjo, nes buvau aukštielninka. Kai liepsnos palietė mano koją ir aš vis tiek nesuregavau, du žiūrovai įlipo į žvaigždę ir išnešė mane“.
„Poilsio energija“, 1980
Abramovič 1975 metais Amsterdame susipažino su Ulajumi ir ši legendinė pora kartu gyveno 12 metų. Duetu atliko daug novatoriškų darbų, kurių metu tyrinėjo meilę vienas kitam ir skirtumą tarp proto ir kūno.
1980 metų pasirodymo „Poilsio enerija“ metu Abramovič ir Ulajus stovėjo galerijoje atsisukę vienas į kitą ir naudojo lanką bei strėlę, kuriuos laikė jų pačių kūnų svoris. Kol Abramovič atgal traukė lanką, Ulajus laikė tiesiai jai į širdį nukreiptą strėlę. Kūrinys buvo įtampos, pusiausvyros ir pasitikėjimo tyrinėjimas. „Poilsio energija“ truko tik keturias minutes ir 10 sekundžių, tačiau tai buvo įtemptas pasirodymas, atskleidžiantis gyvenimo trapumą.
„Įsimylėjėliai“, 1988
Abramovič ir Ulajaus santykiai suprastėjo ir 1988 metais – po keletą metų trukusio konflikto – savo santykių pabaigą jie pažymėjo dvasine kelione per Didžiąją kinų sieną. Iš pradžių planas buvo susitikti per vidurį ir ten susituokti, bet viskas pakrypo kiek kitaip. Per aštuonis pasirodymo planavimo metus jie tolo vienas nuo kito, tačiau nenorėjo atšaukti monumentalios kelionės.
Abu pradėjo skirtinguose sienos galuose ir ėjo 5,995 kilometrus (3,725 mylios) vienas link kito. Galiausiai, 1988 metų birželio 17 dieną jie susitiko – praėjus 90 dienų nuo pradžios – ir atsisveikino vienas su kitu. Abu keliavo su vertėjais, ir nors Abramovič su savuoju beveik nekalbėjo, Ulajus artimai susibendravo su savaja. Kai menininkai susitiko, jis turėjo prisipažinti. „Pasakė man, kad jo vertėja laukiasi nuo jo kūdikio“, atskleidžia Abramovič. „Klausė, ką jam daryti. Sakiau, kad turėtų ją vesti.“ Pora nekalbėjo 20 metų, tačiau 2010 metais vėl susitiko, kai Ulajus nustebino Abramovič pasirodydamas jos 2010 metų performance „Dalyvauja menininkė“.
„Namas su vaizdu į vandenyną“, 2008
Sudėtingi, ištvermingi darbai jau seniai buvo svarbus Abramovič karjeros aspektas ir „Namas su vaizdu į vandenyną“ ne išimtis. Šiam pasirodymui menininkė 12 dienų praleido „Sean Kelly“ galerijoje Niujorke, turėdama tik tris „kambarius“ pastatytus beveik dviejų metrų aukštyje. Ji nevalgė, nerašė ir nekalbėjo per visą šį laiką. Ji tik miegojo, gėrė vandenį, šlapinosi, maudėsi ir kasdien stebėjo žiūrovus. Ji galėjo pereiti iš vieno kambatio į kitą, tačiau kopėčių, vedančių žemyn pakopos buvo padarytos iš mėsinių peilių.
„Šio darbo idėja buvo eksperimentas“, atskleidžia Abramovič. „Jei išgryninsiu save 12 dienų nevalgydama jokio maisto, tiesiog gerdama tyrą vandenį ir gyvensiu šiuo momentu, čia ir dabar, trejuose sienos skyriuose, kurie atstoja mano namus, pavyzdžiui, vonios kambarį, svetainę ir miegamąjį, o kopėčios, vedančios į kitas erdves pagamintos iš peilių, kad negalėčiau išeiti“. Ji tęsia, „Toks negailestingas gyvenimo būdas ir apsivalymas turi kažkaip pakeisti aplinką ir žmonių, kurie ateina į mane pažiūrėti, požiūrį. Jie tiesiog ateina, žiūri ir pamiršta laiką“.
Marina Abramovic performing “Artist is Present” at the MoMA in May 2010. Wikimedia Commons [CC BY-SA 3.0]„Dalyvauja menininkė“, 2010
Tikriausiai vienas žymiausių jos darbų „Dalyvauja menininkė“ tyrinėja žmogaus ištvermę ir emocijas. Šis išraiškingas performansas vyko dviejų su puse mėnesių laikotarpiu „Moderniojo meno muziejuje“ Niujorke. Abramovič kasdien sėdėjo prie stalo ir kvietė žiūrovus sėstis prieš ją ir įsitraukti į tylų pokalbį prieš visą gyvą publiką. Kai Abramovič įsistebeilydavo dalyviui į akis, jis patirdavo eilę reakcijų. Pasak Abramovič, šio kūrinio tikslas buvo parodyti, kad „milžiniškas žmonių poreikis yra palaikyti kontaktą“.
Ryškiausias pasirodymo momentas buvo, kai Ulajus netikėtai atvyko sudalyvauti performanse. Jis sėdėjo prieš Abramovič ir laukė kol ji atsimerks. Kai jie pažvelgė vienas į kitą, iš pradžių Abramovič atrodė apstulbusi, o vėliau nusišypsojo. Jos akys prisipildė ašarų, o jis purtė galvą, akivaizdžiai bendravo stipriomis emocijomis nenaudodami jokių žodžių. Susitikimo pabaigoje Abramovič ištiesė rankas priešais sėdinčiam Ulajui, kuris laikė jas ir pasilenkęs į priekį tarė kelis asmeniškus žodžius. Buvo užfiksuota, kaip Abramovič giliai kvėpuoja, kad nusiramintų ir galėtų tęsti performansą.
Anoniminė menininkų grupė, pavadinimu „Anonymouse“ (galima išversti kaip „Anoniminė pelė“) skleidžia miniatiūrinę miesto gatvių meno magiją, skirtą pelių tematikai. Ši grupė yra žinoma jau daugelyje pasaulio šalių, stebinantys savo kūriniais, įskaitant „namus“ pelėms, „mažiausią pasaulyje knygyną“, mažą „pramogų parką“ ir tai tik dalis kūrybos, o naudojamos laikinos instaliacijos yra draugiškos aplinkai ir pagamintos tik iš perdirbtų medžiagų. Prieš penkerius metus pirmą kartą startavę Malmėje, jų darbai buvo matomi ir kituose Švedijos miestuose, taip pat ir Bayonne mieste Prancūzijoje ir Meno saloje JK. Tiesa, kad tokie neįprasti kūriniai suteikia daug žavesio, traukia praeivių žvilgsnius ir tampa itin mielomis gatvės puošmenos detalėmis.
Pirmieji „Anonymouse“ darbai pasirodė 2016 m. Švedijos mieste, judrioje Malmės (Malmö) miesto gatvėje – tai buvo kruopščiai sukonstruota miniatiūrinė maža riešutų parduotuvėlė ir itališkas restoranas. Kūrinys netrukus įgijo savo gyvenimą, kai Malmės gyventojai ėmė į jį įtraukti naujų detalių – įskaitant sūrį, kalėdines dovanas ir net autobusų stotelę.
Nuo to laiko gimė daugybė kitų įspūdingų šedevrų – nuo degalinių, parduotuvių iki pramogų parkų ir net pilių. Menas pritraukė daugybės šalių susidomėjimą, žmonės dalinosi fotografijomis, įrašais socialiniuose tinkluose, o tai paskatino paslaptinguosius autorius įkurti „Instagram“ paskyrą „anonymouse_mmx“, kuria šiuo metu domisi 166 tūkst. žmonių iš viso pasaulio.
Visi meniniai kūriniai yra skirti vien tik pelių tematikai: viskas yra pelėms pritaikyto dydžio, jas puošia, pavyzdžiui, draugiški pelėms valgiai, plakatai, kuriuose reklamuojami būsimi pelių koncertai, mažos kėdės, kuriose klientai gali įsitaisyti, ir visos kitos su pele susijusios malonumo formos.
Vienas iš grupės narių ir valdančiųjų „Anonymouse“ Instagram paskyrą, viename interviu dalinosi mintimis ir paatviravo, kaip gimė tokia idėja: „Idėja pastatyti mažas parduotuves pelėms kilo Paryžiuje 2016 m. pavasarį, o pirmoji instaliacija – riešutų parduotuvė ir itališkas restoranas buvo įrengti 2016 m. gruodžio mėn. Malmės mieste, Švedijos pietuose. Keletas iš mūsų diskutavome apie tai, kaip kurti ką nors kartu, ir kažkur radome bendrą meilę pasauliams, kuriuos sukūrė švedų rašytoja Astrida Lindgren, „Disney“ ir „Don Bluth“ filmai. Kur maži padarai gyvena lygiagrečiame pasaulyje ir naudoja mūsų iškarpas bei šiukšles kitiems tikslams.“
Paklaustas, ar už šių miniatiūrų yra paslėpta gilesnė mintis, narys teigė: „Tikrai ne kas kita, kaip skleisti šiek tiek kasdienės magijos pėstiesiems. Ir tai, į ką mes, kaip kolektyvas, visi norėtume pakliūti kaip vaikai. Tačiau visų rūšių gatvės menas galiausiai yra būdas pakeisti visuomenę kosmoso, ir kaip tokio pasipriešinimo, kad ir koks mielas jis bebūtų “, – sakė narys.
„Mums labai patinka, kad tai įkvepia žmones kurti miniatiūras su savo vaikais, mums patinka, kad turime ištikimą auditoriją, kuri rikiuojasi vien tam, kad pamatytų mažas parduotuves pelėms. Mes labai džiaugiamės socialinės žiniasklaidos diskusijomis, kurios seka kiekvieną naują instaliaciją, kur vartotojai sugalvoja naujų būdų, kaip priversti įrenginius tobulėti. Tikimės, kad tai įkvėps tam tikro smalsumo, o kadangi paralelinio pasaulio idėja yra tokia paplitusi, manome, kad tai siejasi su žmonių vaikyste. Iki šiol žmonės, žinantys mūsų darbus, jau žino, kaip ieškoti kalambūrų, perdirbtų daiktų ir kitų dalykų. Vidiniai anekdotai. Taigi, tai taip pat suteikia bendrumo jausmą.“
Kūriniai pasislėpę kelių aukštyje esančiuose plyšiuose aplink miestą, dažnai būna ir kasdienių vietų pavidalu, pavyzdžiui, net tokiu kaip studentų bendrabutis. Juose išpildyta viskas: nuo anatomijos plakatų, skirtų medicinos (pelės) studentui kambaryje iki knygų, visų kambario patogumų su baldais, ir viskas yra pelėms skirto dydžio.
Nygatan gatvėje, esančioje Lunde (Švedijoje) pažvelgus į muzikos plokštelių parduotuvę „Ricotta Records“, kurioje vaizduojami parduodami klasikiniai albumai, tokie kaip Amy Winemouse „Back to Brie“ ir Stilton John’s Goodbye Yellow Cheese Roll. Be įrašų pasirinkimo, parduotuvėje taip pat yra miniatiūrinių plakatų ar instrumentų pasirinkimas – tuo atveju, jei atsirastų pelių norinčių įsigyti ir tai.
Pandemijos laikotarpiu neliko nepastebėtas ir pelių saugumas. Apsvarstę pandemiją „Covid-19“, „Anonymouse“ pasirūpino, kad Lunde atsirastų pelių vaistinė su ženklu, raginančiu lankytojus „nusiplauti letenas“. „Vienintelė prasmė buvo pastatyti vaistinę, kad būtų galima kaip nors pakomentuoti dabartinę pasaulinę situaciją.“
Paslaptingieji menininkai savo tapatybių atskleisti nesiruošia, nes mano, kad likęs slaptumas yra vienas pagrindinių „Anonymouse“ prioritetų. “Mums pagrindinis mažų scenų dalykas yra skleisti šiek tiek džiaugsmo, todėl mūsų tapatybės klausimas atrodo visai nesvarbus .Scena yra dėl savęs, todėl dėmesio nukreipimas į mus tiesiog atrodo nereikalingas.“
Merginos nuotrauka, kurioje matoma tatuiruotė, įkvėpta Jeronimo Boscho, yra visai ne nuotrauka. Iš tikrųjų tai neįtikėtinas aliejinės tapybos paveikslas, nutapytas lenkų menininkės Agnieszkos Nienartowicz. Nors Gdansko Dailės Akademiją ji baigė vos prieš dvejus metus, menininkė demonstruoja neįtikėtinus įgūdžius savo kūryboje. Šis paveikslas sujungia Jeronimo Boscho, Šiaurės Renesanso protėvio, darbą su tatuiruočių menu taip sukurdamas neabejotinai šiuolaikinį jausmą.
Įdomu tai, kad kūrinys, kuris dalijasi bendru pavadinimu su Boscho ikoniškuoju paveikslu, pavadinimu „Žemiškųjų malonumų sodas“, pirmą kartą pavaizduotas buvo Nienartowicz apmąstymuose. Kadangi ji stipriai domėjosi žmogaus vidinėmis emocijomis, ji suprato, jog 15-ojo amžiaus paveikslas bus puiki priemonė perteikti savo žinutę.
„Žmonės pilni kontrastų ir priešpriešos, jie nori daryti gera, tačiau padaro atvirkščiai,“ menininkė dalijosi savo įžvalgomis. „Aš galvojau apie žmogaus prigimtį, apie nuodėmę ir blogio valią, kurios yra giliai mūsų esybėje, tartum įrašytos mumyse. Ir tada aš tai susiejau su Boscho triptiku, kuris tarsi kalba apie žmonių prigimtį. Aš dievinu šį paveikslą, nes jis toks keistas, neįprastas ir tuo pačiu gražus.“
Jaunojo menininko Boscho piešiniai, meistriškai nutapyti aliejiniais dažais, vaizduoja žmogaus kritimą, kuris yra tarsi priešprieša subtiliam jaunos moters grožiui. Nienartowicz darbas seka grįžtančia vaizdinės tapybos šiuolaikiniame mene tendencija. Ir nors jis turi hiperrealizmo požymių, tačiau vistiek išlaiko akivaizdžiai dailų prisilietimą drobėje. Sujungdama seną ir naują, jos tikslas yra pasiekti Senųjų Meistrų tobulumą, tuo pačiu pratęsiant jų meistrišką tradiciją 21-ąjame amžiuje.
Ar Nienartowicz pasitenkinimas kyla iš šiuolaikinių ir istorinių detalių jos paveiksluose? „Kiekvieną elementą traktuoju kaip ir bet kurį kitą, tačiau istoriniai elementai perteikia istoriją ir kartu suteikia emocionalumo. Tuo pačiu metu, įtraukdama juos į savo paveikslus, suteikiu jiems naują kontekstą, prasmę ir naują gyvenimą. Gal tai tarsi duoklė Seniesiems Meistrams?“
„Žemiškųjų malonumų sodas“ pagal Agnieszka Nienartowicz, vaizduoja jauną merginą, padabinusią nugarą tatuiruote, kuri įkvėpta Jeronimo Boscho ikoniškojo 15-ojo amžiaus paveikslu. „Man patinka praeitų amžių menas, Senieji Meistrai, jų didžios mintys ir dirbtuvių įgūdžiai. Aš dažnai būnu tiesiog priblokšta jų genialumo.“ – teigia autorė.
Menas, visais amžiais laikytas pagarbos vertu amatu, savo svarbos ir populiarumo nepraranda ir šiandieninėje visuomenėje. Ir nors atsiranda vis daugiau naujų meno šakų, klasikinės formos, panašu, neplanuoja užleisti savo vietos. Puikus to pavyzdys – 2015-aisiais susikūręs ispanų skulptorių Joano Codercho ir Javiero Malavios duetas, pasaulį stebinantis savo amą atimančiais darbais.
Kūrėjai susipažino dirbdami tam pačiam užsakovui, užsiimančiam porceliano gamyba. Po kiek laiko pasidaliję savo kūrybiniais užmojais, abu vyrai nusprendė palikti savo darbo vietą, kurioje jautėsi dirbantys mėgstamą darbą, tačiau nesijautė iki galo išpildantys savo potencialą. Sujungę savo jėgas, skulptoriai, naudodamiesi laisve kurti, nesunkiai atrado savo nišą ir džiaugėsi galėdami kurti tai, ką nori.
Šių autorių darbai žavi detalumu ir išpildymu. Menininkai kūrinius kuria kreipdami dėmesį net į menkiausias smulkmenas, o darbus pradeda nuo trimačių brėžinių piešimo. Remiantis brėžiniais, lipdomos figūros, kurių pozos tobulinamos tol, kol matomas rezultatas tenkina abu autorius. Iki mažiausių detalių ištobulintos figūros tampa bronzinėmis skulptūromis.
Rezultatai visada stebina net visko mačiusius – pozos, veido išraiškos ir tiksli anatomija žavi kiekvieną. Pasak pačių skulptorių, būtent tai, kad žmogus yra trimatis, yra pagrindinė priežastis, kodėl mus taip traukia skulptūra – tai yra artimiausias mūsų pačių meninis pristatymas.
Spalvingi dažai teškiami ir drabstomi iš spontaniškų emocijų, kurios užplūsta tuo momentu menininką. Abstraktus ekspresionizmas tai ne tik būdas užpildyti drobe spalvomis ar įvairiomis potėpių formomis, tai būdas išreikšti ir tokiu būdų perteikti žmonėms savo giliai užslėptas emocijas. Vieni šį meną laiko įkvėpiančiu, kiti, mano, jog tai visiška beskonybė. Tačiau, kuo ši meno kryptis yra ypatinga?
Abstraktusis ekspresionizmas neformalus, be taisyklių ir nesuvaržytas judėjimas, kuris susikūrė Amerikoje, XX amžiaus penkto dešimtmečio viduryje. Šio judėjimo filosofija yra egzistencialistiniai klausimai. Ji svarsto apie žmogaus vidines kovas, kuriose varžosi jo protas su širdimi, godumas ir saikas, užslėpti troškimai ir pareigos šauksmas.
Taip pat menininkai buvo skatinami išeiti iš komforto zonos ir patirti tai, kas dar nepatirta. Žmonės siekė atrasti ir suprasti save per meną, nevaržant idealių normų, taisyklių ar mene egzistuojančios dieviškosios proporcijos. Toks menas žmogui ne tik padėjo atsiskleisti ir būti tokiu, koks jis yra iš tiesų, bet ir sukelti žmonėms emocijas bei išryškinti to laikotarpio problemas.
Vienas reikšmingiausių abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovų buvo Džeksonas Polokas. Dailininkas išsiskyrė savo kūrybiniu stiliumi, mat, šis netapydavo piešinių, o taškydavo, laistydavo, purkšdavo dažus ant drobės apimtas spontaniškų emocijų. Taip pat reiktų pabrėžti, kad menininkas niekada nenaudojo molberto, jis visada kurdavo pasidėjęs drobę ant grindų.
Pagrindinė problema buvo spalvų dinamiškumas, kurį sunku išgauti kūrybos proceso metu. Šio menininko įžymusis piešinys “Nr. 5, 1948″ yra vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų. Jis buvo parduotas 2006 metais JAV aukcione už 140 milijonų JAV dolerių. Šis paveikslas pakerėjo daugumą širdžių savo varvančiu, lyg žaizda, stiliumi.
Taip pat dar vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų yra „Moteris III“ sukurta JAV skulptorius ir abstraktaus ekspresionizmo tapytojo Vilemo De Koningo. Šis paveikslas buvo nupirktas už 137,5 mln. JAV dolerių. Dailininko tapyba išsiskyrė nuo Džeksono Poloko tuo, kad šis tapymo būdas buvo kur kas kuklesnis, tapomi konkretesni vaizduojami vaizdai, o drobės nebuvo tokios didelės. Vilemo De Koningo paveiksluose buvo kuriamas abstraktus fonas arba geometrinė abstrakcija. Tokiame fone dailininkas išskirdavo ir pavaizduodavo vieną galingą figūrą, kuri ir sukurdavo lyrišką arba intymią nuotaiką.
Neretai šiuolaikinis žmogus žiūrėdamas į to laikmečio nupaišytus abstraktaus ekspresionizmo darbus nesupranta, kuo šie paveikslai yra tokie įspūdingi. Tačiau, ekspertai teigia, kad jei žmogus ne tik žvilgtelėtų į dažų sluoksnius ant drobes, bet ir įdėmiau pasižiūrėtų į piešinį: jame dominuojančias spalvas, išryškintas detales, nutapymo metus, žinotų istoriją tada jis pamatytų dailininkų patirtas bei perteiktas emocijas.
Banksy – nebeabejotinai pats prieštaringiausias ir žinomiausias gatvės menininkas pasaulyje. Banksy darbai tapo savaimine subkultūra. Politiniai anoniminio kūrėjo pareiškimai ir niūri vizija svarbiausiais naujausios istorijos momentais paveikė daugelį pasaulio miestų, išprovokuodami alternatyvius požiūrius ir skatindami revoliuciją meno suvokime. Jo tapatybė lieka nežinoma net ir po daugiau nei 30 metų dalyvavimo pasauliniame grafičių mene.
Banksy dirbo įvairiose gatvės meno terpėse ir įvairiuose stiliuose, griaudamas gatvės meno kritikų ribas ir lūkesčius. Jo kūryboje yra daug galingų, dažnai prieštaringai vertinamų vaizdų, skatinančių juos greitai išplisti internete. Štai patys žinomiausi Banksy darbai:
Love is in the Air (Flower Thrower) (2003)
Didelio formato trafaretinis grafitas pasirodė 2003 m. Betliejuje, netrukus po Vakarų Kranto sienos pastatymo. Grafiti buvo padaryta ant 760 km sienos, skiriančios Palestiną nuo Izraelio. 760 km besidriekianti siena, kaip sakė Banksy: „Iš esmės paverčia Palestiną didžiausiu atviru pasaulyje kalėjimu“. Siena greitai tapo milžiniška paveikslų ir raštų drobe, protestuojančia prieš jos statybą.
„Banksy“ būdingas firminis, trafaretinis stilius „Love Is In The Air“ vaizduoja jauną vyrą, apsirengusį kaip kovotoją, dėvintį beisbolo kepuraitę ir bandaną apatinei veido pusei užmaskuoti, mėtant molotovo kokteilį. Čia menininkas prideda neišvengiamą vingį, įmetęs vietoj jo į rankas gėlių puokštę. Nepaisant akivaizdaus pykčio ir agresijos laikysenoje, figūra dabar ruošiasi paleisti universalų meilės ir taikos simbolį, o ne ginklą.
„Love in the Air “ neabejotinai yra vienas žymiausių ir labiausiai ieškomų Banksy meno kūrinių, jis buvo atgaminamas plakatuose, telefonų dėkluose, marškinėliuose ir kitose prekėse visame pasaulyje.
Šis graffiti vaizdas atskleidžia Banksy meninį stilių, ir jo galingą politinį aktyvumą, primenantį 1960-ųjų miestelio vaizdus ir gatvių riaušes, kurios Vietnamo metu sukrėtė Jungtines Valstijas ir Jungtinę Karalystę. Tai reiškia taikos kvietimą, pristatomą ta pačia sprogstamąja jėga kaip ir granata, ar molotovo kokteilis. Graffityje protestuotojo figūra pasisako prieš karo smurtą.
,,The Walled Off Hotel”
2017 m. Betliejuje atidarytas „Walled Off“ viešbutis, kurio savininkas anoniminis gatvės menininkas – Banksy. Atidaryti viešbutį 2017 m. buvo reikšmingas pasirinkimas. Būtent 2017 m. sukanka šimtas metų, kai britai perėmė Palestinos kontrolę ir padėjo spręsti šimtmetį trukusią painiavą bei konfliktus.
Viešbutis „Walled Off“ yra arti ,,Waldorf“ prabangių viešbučių tinklo ir Izraelio Vakarų Kranto sienos, esančios vos už kelių metrų nuo viešbučio. Kiekviename viešbučio kambaryje atsiveria negailestingas betoninis barjeras, skiriantis Izraelį nuo Palestinos teritorijų. Banksy giriasi, kad tai: „Blogiausias vaizdas iš bet kurio viešbučio pasaulyje“.
Viešbutis turi ne tik kambarius, bet ir muziejų, meno galeriją bei fortepijono barą, kuriuos gali aplankyti ne tik viešbutį pasilikti norintys svečiai. „Namuose pagamintas“ muziejus pasakoja apie Vakarų Kranto sieną. Svarbiausi dalykai, anot Banksy, yra animuota regiono istorija, karinė pornografija ir originalios paplūdimio skulptūros iš Gazos. “Walled Off“ galerija, veikianti nepriklausomai nuo viešbučio, yra didžiausia nuolatinė platforma Palestinos menininkams pristatyti savo kūrybą Palestinoje. Reguliarias parodas organizuoja vietiniai kuratoriai, o erdvė tikisi pritraukti įsitvirtinusius ir kylančius palestiniečių menininkus į tarptautinę auditoriją.
Pusmetį po „Walled Off“ atidarymo, įkurta ir viešbučio dovanų parduotuvė, kurioje parduodami Bansky suvenyrai – atviro leidimo prekės. Čia galima rasti nuo puodelių ir marškinėlių iki imituojamų viešbučio raktų pakabukų ir Vakarų Kranto sienos įkvėptų skulptūrų, nupurkštais ikoniniais Banksy meno kūriniais. Menininko viešbutis turi penkių žvaigždučių įvertinimą „Tripadvisor“ , taip pat 4,6 / 5 įvertinimą „Google“ apžvalgose ir 9,5 / 10 „Booking.com“.
,,Exit Through The Gift Shop”
Tai 2010 m. pasirodęs Didžiosios Britanijos dokumentinis filmas, kurį režisavo pats Banksy.
Nuo 1992 m. gatvės menininkas Banksy yra žinomas visame pasaulyje kaip vienas pagrindinių grafiti meno šalininkų. Jis taip pat žinomas dėl paniekos tiems, kurie šią meno formą vadina ir laiko „vandalizmu“. Banksy režisuotas filmas priverčia susimąstyti ne tik apie meno vandalizmą, pamišimą, bet apie meno tikrumą.
,,Exit Through The Gift Shop“ dėmesys sutelkiamas į gatvės meno maniako, prancūzo imiganto Thierry gyvenimo dokumentavimą. Filme atskleidžiama pagrindinio herojaus gyvenimo istorija, jo patekimas į gatvės meno pasaulį ir jo apsėdimą menu. Banksy, naudodamas konkrečias scenas ir filmo charakteristikas, atskleidžia meno neautentiškumą – kopijuojant vieno iš žinomiausių pasaulio gatvės menininkų stilių. Filmo eigoje išaiškėja, kad šio filmo pagrindis herojus yra pats operatorius – Thierry Guetta. Siužetas kviečia žiūrovą įsigilinti į meno sąvoką ir atsakyti į klausimą: ,,Kas tas menas“? Ar menui reikia talento, ar pastangų? Ar menas, sukurtas per kelias minutes yra lygiavertis kelis metu kurtam projektui?
Dokumentinis filmas yra paremtas tikrai faktais. Filmo premjera įvyko 2010 m. „Sundance“ kino festivalyje ir jis buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui už geriausią dokumentinį filmą.
2015m. atidarytas laikinas meno projektas, kurį gatvės menininkas Banksy organizavo pajūrio kurorte Weston-super-Mare, Somersete, Anglijoje. Banksy apibūdino jį kaip: „Šeimos pramogų parką, netinkamą vaikams“.
Paklaustas apie „Dismaland“ projekto idėją ir įkvėpimą, Banksy teigė, kad: ,,Tai pramogų parkas, kurio mintis – teminiai parkai turėtų turėti platesnes temas“. Neaiškus ir paslaptingas teiginys gali būti suprantamas kaip vartotojiškumo, visuomenės, orientuotos į reginius, pramogas, kritika. Visuomenė yra nerūpestinga dėl didelių mūsų amžiaus politinių ir socialinių problemų. Disneyland – hiperrealybės pavyzdys, jis įtraukia lankytojus į eskapizmo ir laimės pasaulį, pasiektą modeliuojant. Taip realaus pasaulio bėdos tampa užmirštamos. Projektas potencialiai buvo įkvėptas ,,Disneyland“ idėjos ir Banksy sukūrė visiškai priešingą atrakcionų parko sampratą. ,,Dismaland“ tikrovės pliūpsnio siunčiama žinutė – ,,Nusimesk ,,Disney“ akinius ir pažvelk į pasaulį, kuriame gyvename, jis beviltiškas ir slegiantis, jis neatneš tavo vaikams džiaugsmo“.
Banksy sukūrė dešimt naujų darbų ir pats finansavo parodos statybą. Parodoje dalyvavo 58 menininkai. Per dieną buvo galima nusipirkti 4 000 bilietų, kurių kiekvienas kainavo po 3 svarus. Per penkias savaites, kai jis buvo atidarytas, jis sulaukė 150 000 lankytojų.
Instagram archyvo nuotr.
Love is in the Bin (2019)
Garsiausia Banksy meninė intervencija įvyko aukcione „Sotheby’s London“. Aukciono metu už rekordinę sumą – 1 042 000 svarų buvo parduotas unikalus kūrinys – 2006m. Banksy paveikslas ,,Girl with Ballon”, kuriame atvaizduojama jauna mergaitė, ištiesta ranka siekianti vėjo nunešto raudono širdies formos baliono.
Prie originalaus piešinio buvo pridėta citata, kurioje parašyta „Visada yra vilties“. Kai kurie žmonės „Girl with Ballon “ interpretuoja kaip prarasto nekaltumo simbolį, o kiti mano, kad mergina išlaisvina balioną – bet kuriuo atveju Banksy primena žiūrovui, kad jis laikytųsi vilties, net jei ji jaučiasi nepasiekiama.
Vilties simbolis buvo parduotas aukcione ir praėjus kelioms minutėms nuo jo nupirkimo, piešinys nukrito ir drobė pradėjo slysti iš rėmo apačios. Meno kūrinys staiga ėmė save naikinti per rėmelyje paslėptą smulkintuvą. Drobė sustojo slinkti įpusėjusi, tačiau dalis piešinio jau buvo susmulkinta gilaus rėmo, kurio konstrukcijoje buvo įdiegtas popieriaus smulkinimo mechanizmas.
Po šio netikėto incidento vyko derybos su pirkėju dėl pardavimo patvirtinimo. Buvo susitarta, kad meno kūrinio pardavimas vis tiek bus vykdomas už visą pradinę kainą. Kūrinį pervadino Banksy atstovai. Taip ,,Mergaitė su balionu“ tapo ,,Meilė šiukšlinėje“ ir įkūnijo laikinumo sampratą.
Anot ,,Sotheby’s“: ,,Tai yra pirmasis meno kūrinys istorijoje, kuris buvo sukurtas tiesiogiai aukciono metu“.
Baroko laikotarpis buvo meno judėjimas, pasižymėjęs dramatiškais, baimę ir įvairias kitas emocijas keliančiais kūriniais. Vienas iš menininkų, atsakingų už pagrindinių šio stiliaus bruožų kūrimą, yra italų menininkas Caravaggio. Jis buvo audringas žmogus ir aistringas tapytojas, o jo menas atitrūkdavo nuo tvyrančios Renesanso ir Manierizmo meno estetikos. Vietoj to jis kūrė radikaliai, jo paveiksluose gausu dinamiškų kompozicijų, intensyvaus apšvietimo ir realistinių figūrų.
Italų menininkas Michelangelo Merisi, geriau žinomas kaip Caravaggio (1571–1610), buvo žymus XVII a. tapytojas, kurio dramatiškas stilius padarė didelę įtaką baroko tapybai. Jis žaidė su dideliais šviesos ir tamsos kontrastais, tapė dinamiškas pozas ir figūras žiūrėdamas į tikrus žmones, kad sukurtų įspūdingus paveikslus su psichologiškai paveikia atmosfera.
Milane užaugęs ir apmokytas, Caravaggio kaip menininkas suklestėjo tada, kai persikėlė į Romą. Ten jo nepakartojamas stilius patraukė kelių įtakingų būsimų rėmėjų akį ir greitai išgarsėjo. Tačiau net ir sulaukus nepaprastos asmeninės sėkmęs atsirado nesutarimų; gyvenime jis nuolat būdavo peštynių ir įvairių muštynių sūkuryje. Ir nors daugybė įgytų Caravaggio ryšių apsaugojo nuo daugelio baisių pasekmių, galiausiai jis buvo priverstas pastoviai keisti savo gyvenamąją vietą. Iki mirties, būdamas 38 metų, jis kūrė įvairaus pobūdžio darbus, kurie įkvėpė ir tuo metu būsimus baroko menininkus, tokius kaip Rubensas ir Rembrandtas.
Vos per kelerius metus jam pavyko užmegzti vertingus ryšius. Dar svarbiau yra tai, kad jis dar būdamas labai jaunas sukūrė naujovišką stilių. Caravaggio vaizdinę kalbą išskiria keturi kriterijai: jausmingumas, gyvybingumas, protingas meninių citatų naudojimas ir – ypač ryškus – jo erdvę apibrėžiantis šviesos-tamsos sampratų panaudojimas. Caravaggio tapė taip, tarsi šviesa kristų iš viršaus, kaip prožektorius scenoje, kuris savo ruožtu sukuria šešėlius.
Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Natūralistas
Caravaggio buvo labai susitelkęs į natūralizmą. Kurti savo personažus jį įkvėpė tikri žmonės, nesvarbu, ar jie buvo bibliniai, ar ne. Tuo metu tai buvo gan radikali idėja, kadangi vis dar dominavo Renesanso vertybės ir žmonės buvo įpratę mene matyti idealizuotas figūras.
„Monstras genijus“
Caravaggio sėkmė ne tik pritraukė gerbėjų – ji taip pat sukėlė konkurenciją ir pavydą. Todėl jo gyvenimo metu ir netgi po mirties pasklido daugybė gandų, kurie ilgainiui liko tik legendomis. 1633 m. Florencijos tapytojas Vicente Carducho savo kolegą pavadino „genialiu ir talentingu pabaisa“, „antimikelandželu“ ir net „antikristu“. Biografiniame meno teoretiko Giovanni Pietro Bellori veikale, paskelbtame 1672 m., Caravaggio jau aprašytas kaip nepavykęs meninikas. Bellori darė didelę įtaką Europos meno teorijai, jo propaguojamas Caravaggio įvaizdis išliko iki šių dienų.
Per savo pamokas Milane Caravaggio jau buvo susidūręs su kitokiu požiūriu ir kritika. Lombardijos menas pasižymėjo ryškiais šviesos ir tamsos kontrastais, pavyzdžiui, tokie buvo Giovanni Girolamo Savoldo ir Antonio Campi meno kūriniai, tačiau tokie dailininkai buvo nutolę nuo savo amžininkų Romoje, todėl jų darbai nebuvo gerai žinomi.
Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Meniškų citatų interpretavimas
„Šv. Mato pašaukimas“ vaizduoja, kaip Kristus ateina į kambarį, kuriame sėdi mokesčių rinkėjas Matas. Dėl tamsos lieka neaišku, ar veiksmas vyksta lauke, ar viduje. Šviesoje pasirodo su Kristumi iš dešinės pusės ir sustiprina natūralią scenos šviesą, nes už altoriaus toje pačioje pusėje yra langas. Tačiau šviesa, kuri ateina su Kristumi, yra ir nušvitimo šviesa, kuri ryškiausia ant muitininko veido, kai jis žiūri aukštyn. Jis ir turi nušvisti bei pradėti naują gyvenimą. Šviesa taip pat aiškiai pabrėžia ir Kristaus ištiestą ranką.
Vėliau, kai tapytojas buvo priverstas palikti Romą ir tapė mažiau išmanantiems klientams, tokio tipo aliuzijos nebebuvo galima rasti jo darbuose. Abu Šv. Mato paveikslai sukėlė sumaištį Romos meno pasaulyje, ir daugelis dailininkų bandė mėgdžioti Caravaggio vaizdinę kalbą, ypač pagal jį tapydami šviesą, tačiau nesėkmingai.
Caravaggio padarė viską, ką galėjo, kad išlaikytų savo techniką, kuri buvo komercinė paslaptis. Naudojant šiuolaikinius analizės metodus, įmanoma tik iš dalies atskleisti šios paslapties aspektus. Vienas iš tipiškų bruožų yra Caravaggio naudotas imprimitūros arba pagrindo metodas: po privalomo kreidinio pagrindo jis užtepdavo vieną ar kelis storus tamsių dažų sluoksnius, kad būtų galima pereiti nuo tamsos iki šviesos. Toks pamatinis tapymo metodas buvo gana plačiai paplitęs Šiaurės Italijoje. Tačiau Caravaggio ištobulino sistemą palikdamas atskiras linijas ties spalvų kontūrais, kad būtų aiškiai atskirtos šviesios ir tamsios zonos.
Caravaggio, persikėlęs į Maltą, tapo Šventojo Jono riterių tapytoju, o taip pat ir riteriu. Kai kurie iš labiausiai pripažintų jo paveikslų atsirado šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, „Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirtimas“. Tada, 1608 m., praėjus metams po atvykimo į Maltą, Caravaggio buvo suimtas už muštynių kurstymą su kitu riteriu ir pašalintas iš ordino.
Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Po Maltos Caravaggio persikėlė į Siciliją devyniems mėnesiams ir galiausiai grįžo į Neapolį. Jis ir toliau priimdavo užsakymus, net kai gatvėse vis dar veldavosi į muštynes. Dovydas su Galijoto galva buvo nutapytas tuo metu. Tais pačiais metais, 1610 m. vasarą, Caravaggio išvyko į Romą, o po trijų dienų buvo pranešta, kad mirė sulaukęs 38 metų.
Tikslios Caravaggio mirties aplinkybės lieka neaiškios iki šiol. Yra žinoma, kad mirties metu jis karščiavo, tačiau kai kurie mano, kad susižeidė dvikovoje ar muštynėse, galbūt su grupe riterių iš Maltos.
Net savo gyvenime Caravaggio buvo laikomas mįslingu, žavingu, maištingu ir pavojingu. Jis įsiveržė į Romos meno sceną 1600 m., vėliau jam niekada netrūko užsakymų ar mecenatų. Pasaulis turėjo atsisveikinti su šiuo nuostabiu, sėkmingu, populiaru tapytoju.
Būdama 101-erių metų olandė Charlotte Bischoff van Heemskerck pirmą kartą po 80 metų vėl išvydo tėvui priklausiusį paveikslą, kurį II pasaulinio karo metu pavogė naciai. 6 mėnesius paturėjusi atgautą paveikslą moteris visgi nusprendė jį parduoti Sotheby‘s aukciono namuose, kad gautais pinigais galėtų paremti savo vaikus, anūkus, dukterėčias ir sūnėnus.
Moteris visuomet turėjo viltį surasti pavogtą paveikslą – Steven Wolters portretą, kurį 1683 metais nutapė įžymus olandų menininkas Caspar Netscher, kurio kiti meno kūriniai šiuo metu yra saugomi Nacionalinėje Londono galerijoje. Šis paveikslas kabėjo jos vaikystės namuose ir buvo beprotiškai brangus turtas moters tėvui.
Jos tėvas – Joan Hendrik Smidt van Gelder, buvo to meto vaikų ligoninės direktorius ir gydytojas Arnhem (liet. – Arnhemo) mieste, Olandijoje. Tuo metu į šalį įsiveržusiems vokiečiams reikėjo bendradarbiavimo, tačiau tėvas atsisakė padėti ir dėl to buvo persekiojamas. Bėgdamas iš namų jis pasiėmė paveikslą, kabojusį šeimos namuose, ir nuo 1940 metų jį saugojo viename iš Amsterdamo banko padalinių, esančių Arnhemo mieste, vildamasis, kad čia paveikslas bus saugus. Visgi naciai, viską aplinkui niokodami, įsilaužė į banką, nes tuo metu buvo įprasta griauti ir naikinti – paveikslas dingo.
Londono CLAE (liet. – Komisija pagrobtam menui Europoje) detektyvai aptiko, kad paveikslas buvo pasirodęs šeštojo dešimtmečio pradžioje, Düsseldorf (liet. – Diuseldorfo) miesto galerijoje, Vokietijoje. Vėliau buvo parduodamas aukcione Olandijoje 1969 metais, o po kurio laiko vėl atsidūrė Vokietijoje, kur paveikslą 1971 metais įsigijo privatus vokiečių kolekcionierius.
Derybininkams susisiekus su paskutiniu pirkėju ir paraginus grąžinti paveikslą teisėtai savininkei – Charlotte Bischoff van Heemskerck, moteris teigė, kad ši žinia ją nepaprastai nustebino. Jos tėvas mirė dar 1969 metais, tačiau jo dukra sako, kad jis būtų buvęs labai laimingas, jeigu būtų žinojęs, kad paveikslas sugrįžo į šeimininkų rankas. Moteris turėjo dar 5 brolius ir seseris, todėl niekada nemanė, kad paveikslas priklauso jai – teigė, kad jis yra bendras šeimos palikimas.
Visgi moteris, paveikslu pasidžiaugusi apie pusmetį, nusprendė jį parduoti, todėl jis dabar yra Londono aukciono namuose Sotheby‘s, kuriuose liepos 6 dieną tikimasi už paveikslą gauti apytikriai nuo 30 tūkst. iki 50 tūkst. svarų ( nuo 35 tūkst. iki 58 tūkst. eurų – aut. past.). Senolė žada finansiškai paremti savo šeimos narius. Moteris pripažino, kad visgi nėra lengva jį parduoti, kadangi paveikslas vertingas emociškai ir siejasi su to meto karo prisiminimais.
Ji prisiminė kaip tuo metu vokiečių kariai persekiojo jos tėvą ir atvykę į jų namus puolė jo ieškoti, nes jis atsisakė vykdyti nacių nurodymus. Tą naktį visai šeimai teko bėgti. Vėliau ji prisijungė prie olandų pasipriešinimo, tapo kurjere. Taip pat labai norėjo savo namuose suteikti prieglobstį žydams, tačiau tai būtų buvę per daug rizikinga, kadangi tuo metu naciai intensyviai ieškojo jos tėčio ir brolio. Nenorėdama puikuotis savo poelgiais, Charlotte Bischoff van Heemskerck teigia, kad kiekvienas būtų padaręs taip pat, kadangi olandai tikėjosi, kad gali laimėti karą ir padarė viską, kad tai įvyktų.
Danielis Popperis – jaunas, visame pasaulyje žinomas menininkas dėl savo įspūdingų viešųjų meno instaliacijų. Miližiniški meno kūriniai ne tik stebina vizualiai, bet ir skatina apmąstyti įvairias temas. Menininkas specializuojasi interaktyviojo, viešojo meno, scenos, instaliacijų ir interjero dizaino srityse.
Vienas iš naujausių D. Popperio darbų – milžiniška skulptūra pastatyta Floridoje. Konstrukcijoje vaizduojamas žmogus, perplėšiantis sau krūtinę, kurioje veši žaluma. Skulptūra 9 m aukščio ir sveria 14 tonų, ji pagaminta iš stiklo pluošto gelžbetonio. Savo naująjį projektą menininkas pavadino „Klestėjimas“. Nuostabioje konstrukcijoje atsiveria paparčiu puošta arka, kurią žmonės gali pereiti. Dažniausiai menininko darbai laikini, bet šį kartą sukurta konstrukcija – nuolatinė.
„Tikiuosi, kad toliau žmonės aplankys ir džiaugsis skulptūra, tikiuosi, kad siunčiama žinia ir jausmas tęsis dar daugelį metų. Daugeliu atžvilgių tai yra vilties ir virsmo simbolis, kuris buvo svarbus žmonių pasauliuose 2020 metais.“ ,-taip apie savo naująjį darbą „Klestėjimas“ kalba D. Popperis.
D. Popperis sukūrė ne vieną masyvią instaliaciją muzikos festivaliams. Jo darbus galima išvysti „Electric Forest“, „Boom Festival“, „Rainbow Serpent Festival“, „Afrikaburn“ ir „Momento Demento“ muzikos festivaliuose. Daugelis menininko darbų ir projektų neatsiejami nuo bendradarbiavimo su kitais menininkais ir technikais, kurie pasirūpina muzika ar LED apšvietimu.
2010 m. Keiptauno menininkas visus nustebino Pasaulio futbolo čempionato metu, sukūręs keturioliką milžiniškų futbolo žaidėjų lėlių. Kiekviena lėlė 5 m aukščio, jos pagamintos iš lengvų medžiagų, kad būtų nesunkiai valdomos.
Danielis Popperis taip pat sukūrė „Siemens“ bendrovei įspūdingą skulptūrą – tikrovišką bobabo medį, kuris simbolizuoja bendrovės įsipareigojimą naudoti atsinaujinančią energiją. Skulptūrą maitina septyniolika generatorių, kurie apšviečia daugiau nei 6 tūkst. lempučių.
Dar vienas įspūdingas menininko projektas – Nelsono Mandelos mokslo ir technologijų mokyklai sukurtas išminties medis. Tai 14 m aukščio skulptūra pagaminta iš cinkuoto plieno ir granito. Šis D. Popperio darbas tapo neatskiriama mokyklos dalimi Rytų Afrikoje.
Menininkas dirba su įvairiais prekiniais ženklais, net ir su tualetinio popieriaus įmone „Baby Soft“. Iš tualetinio popieriaus ritinėlių vyras sukūrė dvi gigantiškas lėles, kurias žmonės galėjo pamatyti prekybos centre ir taip labiau susižavėti „Baby Soft“ siūloma produkcija. Bendradarbiavimas su įvairiomis įmonėmis ir prekių ženklais menininkui nesvetimas.
D. Popperis įkūrė gamybos kompaniją „Pop Productions“, kuri šiuo metu orientuojasi į kūrybinės koncepcijos dizainą, novatorišką reklamą, prekės ženklo aktyvavimą, dekoro planavimą ir gamybą, scenos, interjero dizainą, erdvinį planavimą – taip padedama įmonėms ir bendrovėms.
Menininkas Ai Weiwei (64) yra neabejotinai vienas žymiausių Kinijos kūrėjų, tačiau dėl tam tikrų priežasčių savo gimtininėje jis nesulaukia deramo pripažinimo. Komunistinio rėžimo sukaustytoje Kinijoje, kurioje vyrauja cenzūra, kūrėjo darbai nėra parduodami aukščiausiomis kainomis aukcionuose ir nesulaukia kritikų liaupsių. Gimtinėje jis yra laikomas grėsme „darniai visuomenei.“
Ai Weiwei užaugo tolimoje Kinijos šiaurės vakarų dalyje, kur gyveno atšiauriomis sąlygomis dėl savo tėvo, žinomo poeto Ai Qing tremties, kai šeima buvo apkaltinta konservatoriškų vertybių palaikymu. Vėliau, negalėdamas pakęsti suvaržyto gyvenimo, Ai Weiwei 1981 m. išvyko studijuoti į Niujorką. Kaip aktyvistas jis atvirai kritikavo Kinijos vyriausybę demokratijos ir žmogaus teisių klausimais, tyrė korupciją ir priedangas, tarp kurių ir 2008 m. žemės drebėjimo metu subyrėjusių mokyklų atvejis.
2011 m. Ai Weiwei buvo suimtas už „ekonominius nusikaltimus“ ir 81 dienai įkalintas įslaptintoje vietoje, taip pat buvo sumuštas policijos pareigūnų, valdžia sugriovė jo kūrybinę studiją, vienerius metus jam buvo uždrausta palikti Pekiną ir net palikęs tėvynę 2015 m., šiandien jis tebėra sekamas. Bet net ir Kinijos valdžios keliami sunkumai nepalaužė menininko sielos – šiai dienai Ai Weiwei yra neapdainuotas didvyris ir kovos už žmogaus teises Kinijoje simbolis. Jo darbai eksponuojami didžiausiose Niujorko, Los Andželo, Paryžiaus, Kopenhagos ir Londono galerijose.
Nuo senovinės vazos sudaužymo iki vyriausybės korupcijos atvejų išryškinimų – Ai Weiwei savo kūryboje sukuria giją tarp meno ir visuomenės problemų.
„Kūrybiškumas suteikia galią atmesti praeitį, pakeisti status quo ir atrasti naują potencialą. Kitaip tariant, kūrybiškumas yra ne tik vaizduotės vaisius, bet ir įrankis veikti,“- pasakojo Ai Weiwei.
Menininkas užsiima viskuo – kuria instaliacijas, skulptūras, filmus, fotografijas ir net architektūrą pasitelkdamas tokias medžiagas kaip keramika, marmūras, dažai ir arbata. Savo kūriniais Ai Weiwei tyrinėja Kinijos tapatybę šiuolaikiniame pasaulyje bei kinų kultūros socialinę istoriją.
6 esminiai Ai Weiwei darbai
S.A.C.R.E.D (2013)
2011 m. balandžio 3 d. Ai Weiwei buvo suimtas Pekino oro uoste ir neteisėtai sulaikytas bei įkalintas 81 dienai slaptoje vietoje. Jį 24 valandas per parą stebėjo 2 apsauginiai, kuriems buvo uždraustas bet koks bendravimas su menininku. Būtent šiuo įvykių paremtas kiekvieną detalę atspindintis kūrinys „S.A.C.R.E.D“, anglų kalboje sudarantis žodžių supper (vakarienė), accusers (kaltintojai), cleansing (valymas), ritual (ritualas), entropy (entropija) ir abejonės (doubt) akronimą „sacred.“
Žiūrovai pro langus galėjo pažvelgti į kambarį, kuris buvo perpus mažesnis už tikrąjį įkalinimo patalpos dydį. Kambaryje apsigyveno ir dvi iš stiklo pluošto pagamintos sargybinių figūros, kurios atspindėjo kiekvieno Ai Weiwei žingsnio stebėjimą – jie stovėjo šalia kūrėjui besiprausiant, miegant, valgant ir net naudojantis tualetu, jog neliktų jokios asmeninės erdvės. Kūrinys įkūnija niūrią ir klaustrofobišką sulaikymo patirtį.
Hanų dinastijos urnos išmetimas (Dropping a Han Dynasty Urn, 1995)
Tai vienas iš ankstyviausių Ai Weiwei darbų, kuriuo menininkas siekė sukelti pasipiktinimą. Kaip ir nurodyta pavadinime, menininkas nupaveikslavo save sudaužant 2000 metų senumo apeiginę urną iš Hanų dinastijos, valdžiusios nuo 206 m. pr. m. e. iki 220 m. Senovinis artefaktas turi ne tik milžinišką piniginę, bet simbolinę bei kultūrinę vertę.
Hanų dinastija laikoma vienu esminių laikotarpių Kinijos civilizacijoje, o urna reprezentuoja istorijos dalį, kurią sunaikino generolas Mao kultūrinės revoliucijos metu (1966-1976.)
Kultūrinės revoliucijos metu buvo naikinami artefaktai, senieji Kinijos papročiai, kultūra ir idėjos. Sąmoningas ir šokiruojantis Ai Weiwei urnos išmetimas atvaizduoja vertybių susikūrimą ir jų sunaikinimą.
„Generolas Mao mums sakydavo, kad naują pasaulį galime sukurti tik tada, kai sunaikinsime senąjį“,- pasakojo menininkas.
Perspektyvos tyrimas: Tiananmenio aikštė (Study of Perspective Tiananmen square, 1995)
Šiame itin provokuojančiame kadre Ai Weiwei atkiša vidurinį pirštą ties Tiananmenio aikštės vartais, dar žinomais kaip „dangiškosios ramybės vartais“, kurie buvo pagrindinis įėjimas į Uždraustąjį miestą. Taip pat, tai ta pati vieta, kur 1989 m. buvo šaudoma į taikius protestuotojus. Kinijos vyriausybė niekada viešai nepripažino žiaurių nekaltų civilių žudynių ir iki šio cenzūruoja visą filmuotą bei rašytinę įvykio medžiagą.
Ši fotografija yra 1995-2017 m. kurtos nuotraukų serijos „Perspektyvos tyrimas“ dalis. Kiekvienoje nuotraukoje Ai Weiwei demonstruoja tą patį įžeidžiantį gestą, kad parodytų panieką valstybės valdžiai. Vidurinį pirštą menininkas yra pakėlęs priešais svarbiausias institucijas ir paminklus iš viso pasaulio – Eifelio bokštą Paryžiuje, Reichstagą Berlyne, Baltuosius rūmus Vašingtone ir net Donaldo Trumpo bokštą Niujorke. Fotografijų serija imituoja turistų daromas nuotraukas ir kviečia juos apmąstyti, ar jie pritaria vyriausybės valdymui.
Tiesu (Straight, 2008-2012)
„Tiesu“ yra Ai Weiwei atsakas į 2008 m. Sičuane įvykusį žemės drebėjimą. Tragiškos gamtos reiškinio pasekmės paveikė apie 90 tūkst. žmonių, o tarp jų – 5 tūkst. žuvusių vaikų, ant kurių užgriuvo nekokybiškai pastatytų mokyklų konstrukcijos. Pastatus laikė plieniniai strypai, kurie žemės drebėjimo metu sulinko ir lėmė mokyklų griūtį. Savamokslis architektas Ai Weiwei pasipiktino, kad tokio didelio skaičiaus vaikų mirčių buvo galima ir išvengti, jei būtų buvę pasirūpinta geresnėmis konstrukcijomis – menininkas siekė, kad už tai valdžia prisiimtų atsakomybę.
Ai Weiwei surinko sulaužytus plieninius strypus iš tragedijos vietos ir ėmėsi memorialinio meno kūrinio kūrimo. Bendradarbiaudamas su metalo apdirbėjais, kad šie ištiesintų strypus taip, kaip jie atrodė prieš žemės drebėjimą, vėliau Ai Weiwei pats sutvarkė tūkstančius atskirų plieno gabalų, simbolizuojančių prarastas gyvybes. Taip gimė bangą primenantis kūrinys, vaizduojantis žemės drebėjimo metu pasirodančius seismografo svyravimus. Menininkas užtruko ketverius metus pagaminti šią monumentalią grindų skulptūrą, kuri yra kiek daugiau nei 12 metrų ilgio, 6 metrų pločio ir sveria 200 tonų.
„Tona arbatos“ puikiai atspindi instaliacijos esmę – jai sukurti Ai Weiwei į vieną kubinį metrą suspaudė toną tradicinių pu-erh arbatos lapelių. Kinijoje arbata vis dar spaudžiama į kubelius tik, žinoma, į gerokai mažesnius. Menininkas sugebėjo išdidinti kasdienį daiktą iki tokio lygio, jog instaliacija atrodo lyg būtų pagaminta iš metalo. Arbatą, kaip pagrindinę medžiagą, Ai Weiwei pasirinko ne be reikalo – tai seniausia Kinijos eksportinė prekė. Šiuo kūriniu menininkas vaizduoja globalizaciją, tačiau gigantiškas kubas atspindi ateitį bei augančią Vakarų kultūros įtaką.
2011 m. Tate Modern muziejų Jungtinėje Karalystėje pasiekė neįprasta siunta – 100 mln. netikrų saulėgrąžų sėklų. Kiekviena sėkla buvo padaryta rankomis iš porceliano Jingdezhen mieste, Kinijoje. Miestas garsėja ilgametėmis porceliano tradicijomis – čia daugiau nei 1000 metų buvo gaminamas imperatoriškasis porcelianas. Prireikė 1600 amatininkų, kad per 2 metus būtų pasiektas toks didelis sėklų kiekis.
Kiekviena sėkla yra nulipdyta iš vietinių kalnų baltojo molio, nudažyta rankomis, vėliau išdeginta 1300 laipsnių karštyje. Šiuo kūriniu Ai Weiwei kviečia apmąstyti masinę produktų gamybą Kinijoje. Daugelis gaminių vis dar daromi rankomis, nes mašinos yra brangios, o žmogaus darbas – pigus. Kol skulptūra nebuvo pašalinta dėl pavojaus lankytojų sveikatai, Ai Weiwei ragino lankytojus užlipti ant sėklų krūvos, taip kurdamas metaforą apie nuskriaustus ir „trypiamus“ Kinijos gyventojus.
Tiesa, kol sėklos buvo eksponuojamos Londone, Ai Weiwei vykdė savo 81 dienos įkalinimo bausmę.
Jeronimas Boschas – meno genijus, apokalipsės dailininkas, tapęs prieš 500 metų. Išgarsėjo fantasmagoriškais kūriniais, kuriuose menininkas išsamiai vaizdavo godžius, menkos moralės, pilnus tuštybės, gyvūnus su tam tikromis žmogaus savybėmis, baisius padarus, demonus, kurie kankindavo ir gąsdindavo – visi jo kūriniai lyg nesibaigiantys ir baisūs pasakojimai apie nedorą bei tuštybės pilną žmonių gyvenimą.
Jeronimas Boschas flamandų ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkas. Šiam stiliui būdingas realus tikrovės vaizdavimas, skiriamas itin didėlis dėmesys detalėms, piešinyje gausu religinių simbolių, o spalvos ryškios ir sodrios. Jo kūryba skirstoma į tris dalis. Pirmoji buvo niekuo neypatinga: vyravo tradicinės religinės tematikos. Iš pradžių Boscho kūryba buvo tokia dėl to, jog jo žmona įstojo į „Švč. Mergelės Marijos“ įtakingą religinę bendruomenę , kuriai menininkas įsipareigojo nupiešti keletą religingų paveikslų. Antrajam dailės etapui buvo priskiriami didieji altoriniai triptikai (religiniai paveikslai iš trijų dalių). Juose menininkas atskleidė savo kūrybiškumą išlaisvindamas fantaziją. Trečias Boscho kūrybos etapas yra pavieniai paveikslai, piešiami be ištęstinių dalių. Boscho paskutiniu kūrybos etapu imta laikyti eretiku, nes jo kūryba žmonėms atrodydavo daugiaprasmiška.
Žymiausias Boscho darbas yra „Žemiškųjų malonumų sodas“, kuriame vaizduojamas kairėje paveikslo dalyje Rojus. Šioje pusėj žmonės laimingi, taikūs, gyvenantys dorą bei ramų gyvenimą, gamta pilna gėrybių, įvairiausių gyvūnų rūšių, kurie taikiai sugyvena su žmogumi. Centrinė paveikslo dalis yra apie Žemę, kurioje žmonės tenkina savo nuolatos didėjančius troškimus, aistras, pabrėžiamas vienas kito išnaudojimas – tai nepaslėptas žmonijos veidas, visuomenės moralinis bei dvasinis nuopuolis. Dešinėje paveikslo pusėje yra pragaras, kuriame vaizduojami nusidėjėliai. Šalia jų yra daugybė detalių, kurios leidžia žiūrovui suprasti, už kokias nuodėmes šie žmonės yra kankinami. Laiko vergai, apgavikiški Dievo tarnai, lošėjai, narkomanai – visi jie nupaišyti didelėje agonijoje.
Dauguma žmonių šiuo talentingu dailininku žavėjosi, jo paveikslus kolekcionavo net Ispanijos karalius Pilypas II, o XX amžiaus siurrealistai sėmėsi minčių ir įkvėpimo iš menininko fantasmagoriškų kūrinių. Taip pat reiktų pabrėžti, kad Boscho kūryba bei stilistinis braižas buvo mėgdžiojamas kitų dailininkų. Dėl šios priežasties daugelis piešinių, kurie buvo laikomi autentiškais, laikui bėgant tapo tik imitacijomis. Šiai dienai pripažintų autentiškų Boscho paveikslų yra tik 25, iš kurių tik 7 yra su jo asmeniniu parašu.
Iš tikrųjų sunku būtų atrasti pasaulyje tokį talentingą menininką, kurio kūrybą susilauktų daugybės įvairiausių atgarsių: vieni jo darbus laiko demoniškais, o jį patį bažnyčios priešu eretiku, tačiau kita pusė dailininką palaiko, juo žavisi, dėl mokėjimo parodyti tikrą žmonijos veidą ir neslėpti to po religinėmis dogmomis.
Nors Leonardą da Vinci geriausiai žinome dėl tokių paveikslų kaip „Mona Liza“ arba „Paskutinė vakarienė“, tačiau meno kritikai vienu įspūdingiausiu šio autoriaus paveikslu įvardija portretą „Dama su šermuonėliu“, kuris baigtas buvo tapyti 1489-90 metais.
Prancūzų mokslininkas Pascalis Cotte‘as atliko didžiulį atradimą apie 40,3 cm pločio ir 54,8 cm aukščio Leonardo da Vinci kūrinį „Dama su šermuonėliu“. Iki tol buvo manoma, kad šiame da Vincio portrete visada buvo baltasis šermuonėlis ir, kad paveikslas iš pat pradžių atrodė taip, kokį matome jį dabar, tačiau trejus metus trukęs tyrimas atskleidė, kad vieno garsiausių italų menininko kūrinys iš tiesų nutapytas ne vienu, o trimis etapais. Pavyzdžiui pirmoji paveikslo versija buvo paprastas moters portretas be šermuonėlio. Vėliau, antruoju bandymu da Vinci įtraukė, mažesnį nei matome galutiniame paveiksle, šermuonėlį. Galiausiai gyvūnas buvo transformuotas į didelį, baltą šermuonėlį, kuris kai kurių meno kritikų yra įvardijamas kaip per didelis ir anatomiškai netaisyklingas, kas yra neįprasta tikslumą bei anatomiją mėgusiam menininkui.
Kas toji mergina?
Manoma, kad italų menininko paveiksle pavaizduotas Cecilia Gallerani, kuriai tuo metu buvo šešiolika metų, portretas. Gallerani net būdama pakankamai jauna pasižymėjo nepaprastu grožiu, kuris, manoma, galėjo turėti įtakos net Italijos politinės nesantaikos viena iš priežasčių, kadangi ši moteris buvo Milano kunigaikščio Liudviko mylimoji ir meilužė. Tuo metu kunigaikštis jau buvo susižadėjęs su kita moterimi, kurią ne syki yra apibūdinęs kaip „malonų, bet nereikšmingą niekutį“. Pats kunigaikštis palaikė gan artimus ryšius da Vinci ir buvo žinomas pravarde ermellino bianco (baltasis šermuonėlis) dėl ko, manoma, Cecilia šiame paveiksle ir laiko būtent šį gyvūną.’
Šermuonėlio simbolinė reikšmė
Šermuonėlis į šį portretą galėjo būti įtrauktas dėl kelių priežasčių. Žinoma, viena jų gali būti jau minėti santykiai su Milano kunigaikščiu, tačiau be viso to šis gyvūnas turi ir simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui tais laikais baltos spalvos šermuonėlis buvo laikomas grynumo, švarumo simboliu. Savo užrašų knygutėje , da Vinci aprašė ne vieną gyvūnų rūšį, o būtent šermuonėlius įvardino kaip saikingą bei grynumą simbolizuojantį gyvūną. Todėl galima manyti, kad į Gallerani portretą įtrauktas šermuonėlis galėjo simbolizuoti šios merginos tyrumą ir saiką. Taip pat svarbu tai, jog tais laikais šermuonėlis buvo vertinamas ir dėl švelnaus bei minkšto kailiuko, kuris buvo naudojamas didikų apdarų puošybai, todėl šis gyvūnas galėtų būti ir prabangos simboliu.
Paveikslo išskirtinumas
Šis paveikslas išsiskiria iš kitų to meto portretų būtent gyvybingomis bei gundančiomis Gallerani akimis, kurios paslaptingai nukreiptos i šoną. Kad da Vinci pasiektų tokį rezultatą turėjo nutapyti daug mažų šviesos atspindžių merginos akyse, kas tik įrodo šio menininko profesionalumą bei detalių tikslumą. Negana to, tokia tapymo technika tais laikais buvo naujovė, kuris suteikė galimybę žvelgiant į merginos akis matyti lyg pro langą sklindančios šviesos atspindžius. Taip pat paveiksle yra naudojama šešėlio bei „sfumato“ tapybos technikos, kuri leidžia autoriui sustiprinti figūros reljefą bei išryškinti tonus , kas tuo metu taip pat nebuvo labai dažnai naudojama technika, o būtent „sfumato“ ir buvo išrasta pačio da Vinci.
Taip pat autorius dažnai mėgdavo savo kūriniuose atvaizduoti judėjimą- da Vinci eskizuose yra rasta ne vienas bandymas atvaizduoti paukščio skrydį ar vandens tėkmę. Būtent remdamasis jau atrastomis žiniomis apie judesio vaizdavimą italų menininkas pasirinko tokią tapybos techniką portretui „Dama su šermuonėliu“. Tokia technika paveikslui suteikė daugiau gyvybės, nes pavaizduota mergina sėdi pasisukusi, o rankomis atliekamas šermuonėlio glostymo veiksmas atrodo tikroviškas.
Garsaus italų menininko Leonardo da Vinci paveikslas „Dama su šermuonėliu“ gal ir nesulaukė tokio pat pripažinimo visuomenėje, kokio sulaukė „Mona Liza“ portretas, tačiau tarp meno kritikų bei ekspertų tai yra įvardijamas, kaip elegantiškai ir meistriškai atliktas kūrinys.
Po pavadinimu „Coderch&Malavia“ slepiasi ispanų menininkų duetas Joan Coderch ir Javier Malavi, kuriantis pribloškiančias skulptūras.
Nemažai žmonių mano, kad menininkai dirba vieni, tačiau du skulptoriai pasauliui rodo, kad mene, kaip ir kitose srityse, taip pat svarbu turėti partnerį. Joan Coderch gimė 1959 metais, o Javier Malavi 1970 metais. Skulptoriai susipažino kartu dirbdami „Porcelanas Lladro“. 2015 metais kartu įkūrė studiją „Coderch&Malavia“ Ispanijoje, Valensijoje. Abu teigia, kad darbas kartu įmanomas tik tada, kai partneriai vienas kitu pasitiki, palieka savo ego nuošalyje tam, kad kūrybinis procesas vyktų sklandžiai, pasiektų norimą rezultatą ir partneriai jaustųsi lygiaverčiai.
„Coderch&Malavia“ atsirado dėl bendrų menininkų interesų. Tiek Joan Coderch, tiek Javier Malavi domisi žmogumi, jo kūno judesiais, pozicija, todėl, atradę bendrų interesų, ėmėsi darbo drauge. Jų kūriniai perteikia žmogaus kūno judesius, emocijas. Skulptūros realistiškos, išlietos iš bronzos, o vėliau pagyvinamos spalvomis. Kūrybai autoriai įkvėpimo ieško literatūroje, poezijoje, teatre, kine, fotografijoje, šokyje, ypač balete. Duetas žavisi klasikais skulptoriais tokiais kaip prancūzų skulptorius Augustas Rodenas.
Norėdami išgauti realistiškas, anatomiškai taisyklingas ir emocijas sukeliančias skulptūras, Joan Coderh ir Javier Malavi turi įdėti daug pastangų ir kruopštaus darbo. Visų pirma, dailininkai piešia trimačius eskizus. Eskizams pozuoja gyvi žmonės, taip pasiekiamas geresnis rezultatas, eskizas ir nupiešta figūra atrodo realistiškesni. Ištobulinus, nupiešus tinkamus eskizus, skulptūra modeliuojama iš molio. Ir tik tada skulptūros išliejamos iš bronzos, o vėliau ir praturtinamos įvairiomis spalvomis, kurios suteikia skulptūroms gyvybės ir tikrumo, paryškina svarbias detales.
Menininkų dueto kūrybinius sugebėjimus pastebėjo ir teigiamai įvertino visuomenė. „Coderch&Malavia“ studija žinoma Europos šalyse, Azijoje, Amerikoje, o darbai priklauso privačioms kolekcijoms. Skulptūros eksponuotos daugelyje Prancūzijos vietų, Amerikoje, Meksikoje, Italijoje ir net Graikijoje. 2018 metais vyko individuali „Coderch&Malavia“ kūrinių paroda Amsterdame galerijoje „Mokum“. 2019 metų rugsėjį dalyvavo Berlyno „Urban Nation“ bienalėje su kūriniu „Learning to Fly“.
Menininkai dalyvauja ir įvairiuose konkursuose, kuriuose taip pat nelieka nepastebėti. Vienas iš tokių vyko 2018 metais. Joan Coderh ir Javier Malavi laimėjo „TIAC“ meno apdovanojimą, kurį pelnė jų sukurta skulptūra „The Tissue of Time“. Kūrinys „The Tissue of Time“ atspindi jų pačių mito apie Penelopę viziją. Penelopė vaizduojama laukianti Ulisso atvykimo.
Dviejų menininkų įkurta „Coderch&Malavia“ studija siunčia pasauliui žinutę koks žmogaus kūnas gali būti įdomus, išraiškingas, verčia meno mylėtojus žmogaus kūną pamatytis ir suprasti kaip meno kūrinį. Be to, tai įrodymas, kad menas neprivalo būti tik vieno individo darbas, šedevrai gimsta ir bendradarbiaujant su kitais bendraminčiais.
Pasibaigus vasarai, populiariausiam metų laikui tuoktuvėms, puikus metas atidžiau pažvelgti į vieną garsiausių pasaulyje vestuvių paveikslų, net jei meno istorikai privers susimąstyti, ar čia iš tiesų yra tai, ką matome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tik paprastas turtingo pirklio ir jo žmonos atvaizdas, tačiau įsižiūrėjus galima atrasti vis daugiau intriguojančių detalių. Dailininkas Jan Van Eyck geriausiai žinomas dėl savo mįslingo Giovanni Arnolfini ir jo žmonos portreto, sukurto 1434 m. Dažniausiai paveikslas vadinamas tiesiog „Arnolfini portretu“ ir per beveik šešis šimtmečius nuo jo sukūrimo jis sukėlė daugiau klausimu nei atsakymų.
Paveiksle kailiais pasipuošusi pora stovi prabanga alsuojančiame kambaryje, moters dešinė ranka remiasi į vyriškio kairiąją, o kiekvienam paveikslo centimetrui dailininkas parūpino kokį nors kruopščiai įterptą simbolį. Apie tai, kad žvelgiame į turčius, byloja sietynas, vitražai, įmantriai austas kilimėlis, sandalai ir apelsinai – visa tai yra gryniausios prabangos 15 a. Belgijoje simboliai. Paveiksle gausu ir aliuzijų į religinius bei vaisingumo motyvus – viena deganti žvakė tai visa reginti Dievo akis, veidrodį puošia Kristaus kančios scenos, prie jo kabo rožinio karoliukai. Apelsinai ir raudona lova vaizduoja vaisingumą, o už lango esanti vyšnia – meilės simbolis.
Yra meno istorikų, paskyrusių visą savo karjerą paslaptingo portreto simbolių, žmonių ir visos scenos iššifravimui. 1842 m. paveikslui atsidūrus Nacionalinėje Londono galerijoje, klaidingų interpretacijų ir spėlionių vis daugėjo, tačiau bent keletą jų meno bendruomenė sugebėjo paneigti ir taip privesti portreto gerbėjus šiek tiek arčiau tiesos.
„Arnolfini portretas“ iš tiesų nevaizduoja vestuvių
Meno istoriko Erwin Panofsky vestuvių teorija, mėginanti išnarplioti portreto paslaptį, tapo neatsiejama paveikslo dalimi. 1934 m. E. Panofsky parašė įtaigų pasakojimą, kuriame buvo atsižvelgta į kiekvieną paveikslo smulkmeną. Pasak jo, paveiksle vaizduojama vestuvių ceremonija. Nors aplinkybės atrodo kiek keistos ir net atvaizde nematoma liudininkų, iki 1593 m. du žmonės galėjo sudaryti galiojančią katalikišką santuoką be jokių liudininkų ir bet kokioje vietoje, kadangi pakako tik „žodžiais ir veiksmais išreikšto apibusio sutikimo.“
Wikimedia Commons. nuotr.
Meno istorikas turėjo paaiškinimą ir vienai šviestuve uždegtai žvakei. „Deganti žvakė – visa matančios Dievo išminties simbolis, kuris reikalingas ne tik įprastai ceremonijai, bet gali būti ir užuomina vestuvėms.“
Erwin Panofsky sužavėjo meno bendruomenę nepaprastai įtikinamai aprašydamas kiekvieną paveikslo detalę, tačiau 1990 m. pasirodė dokumentas, saugojęs detalią informaciją apie Giovanni Arnolfini ir Constanzos Trenta santuoką. Pasirodo, kad pora susituokė 1447 metais, tai šešeri metai po J. Van Eyck mirties ir 13 metų po paveikslo nutapymo. Tokios informacijos atradimas iškėlė dar daugiau klausimų ir naujų interpretacijų – spėliojama, jog paveiksle pora tiesiog demonstruoja turtus ir aukštą statusą visuomenėje.
Jan Van Eyck nėra perspektyvos perteikimo genijus
E. Panofsky citavo meno istoriką Max J. Friedländer, kuris jau buvo aptaręs portreto kompoziciją: „Portrete išsprendžiama problema, kurios nepavyko išspręsti nė vienam 15 a. dailininkui: čia du žmonės stovi vienas šalia kito ir yra vaizduojami pilnu ūgiu prabangiai įrengtame kambaryje.“
Daugeliui meno istorikų „Arnolfini portretas“ atrodė kaip didelis pasiekimas meno srityje ne tik dėl neįtikėtino detalumo, bet ir dėl tikslaus erdvės atvaizdavimo.
2000 m. anglų dailininkas David Hockney pristatė teoriją apie kai kuriuos įspūdingiausius meno istorijos pradininkus. Jo spėjimu, menininkai naudojo tokius optinius prietaisus kaip įgaubti veidrodžiai, camera obscura ir kitokius objektyvus, padėsiančius sukurti realistišką erdvės atvaizdavimą, nuo maždaug 1430 m., gerokai anksčiau nei buvo manyta prieš tai.
D. Hockney teorijos pavyzdžiais tapo tokie menininkai kaip Caravaggio, Vermeer, Ingres ir Van Eyck. „Arnolfini portreto“ fone matomas išgaubtas veidrodis ir tikėtina, kad būtent jo pagalba dailininkas nutapė portreto erdvę.
Tačiau su D. Hockney sutiko toli gražu ne visi. Kalbama, kad D. Hockney poreikis sumenkinti nepaprastus J. Van Eyck įgūdžius tik patvirtina, jog menininko talentas išties nežemiškas.
Wikimedia Commons. nuotr.
Bet nepaisant visų teorijų, netikslumai J. Van Eyck perspektyvoje atsiskleidžia per nedidelius trūkumus. Nacionalinėje galerijoje buvo atkreiptas į dėmesys į tai, kad nors paveiksle ir nėra ketvirtosios sienos, kurios nebuvimas įleidžia žiūrovą paveikslo vidun, tai negali būti tikroviška, kadangi šviestuvas iš tiesų netilptų pavaizduotoje erdvėje. James Elkins, žurnalo straipnio „Apie „Arnolfini portretą“ ir „Lucca Madonna“: ar Jan Van Eyck turėjo perspektyvinę sistemą?“ (On the Arnolfini Portrait and the Lucca Madonna: Did Jan van Eyck Have a Perspectival System?, 1991) autorius prabrėžė, kad grindų lentų linijos veda į skirtingus išnykimo taškus.
Nors detalėmis apsėsti Šiaurės renesanso menininkai kūrė tokius tikroviškus paveikslus, kad šie galėdavo konkuruoti su fotografijomis, J. Van Eyck perpektyvos supratimas nėra tikslus.
Knygų autorius James M. Collier teigia, kad „Jan Van Eyck parodo tik savo vidinį erdvės jausmą. Iš esmės, jo atvaizduotos erdvės yra netikslios.“
Arnolfini žmona nesilaukė kūdikio
Panašu, kad portrete atvaizduotos moters ranka yra padėta ant vėlyvosios nėštumo stadijos pilvo, tad nelieka nieko kito, kaip galvoti, jog šioji laukiasi.
E. Panofsky įrodinėjo, kad pora stovi ne svetainėje ar kitame bendro naudojimo kambaryje, o „vedybų salėje“ ir būtinai atkreipia dėmesį į iš medžio išdrožtą Šv. Margaritos, nėštumo ir gimdymo globėjos, skulptūrėlę, stovinčią ant fone esančios lovos rėmo. „Į šią šventąją kreipdavosi moterys, besilaukiančios kūdikio,“- savo darbe rašė meno istorikas.
Wikimedia Commons. nuotr.
Tačiau atidžiau pažvelgus galima pamatyti, kad Constanza yra tarp pirštų sugriebusi žalią suknelės audinį tarsi mėgindama dar labiau pabrėžti prabangą ir turtus. Drabužiai yra vizualinės komunikacijos forma ir ši suknelė perteikia daugybę užuominų apie tai, kas buvo šie žmonės ir kokioje visuomenėje gyveno. Jei Constanza paleistų iš rankų sunkų audinį, šis iš karto apglėbtų jos kūną taip, jog ji beveik negalėtų pajudėti.
Daugybės detalių reikšmės vis dar paslaptyje
Kuo ilgiau žiūrima į paveikslą, tuo daugiau detalių jis atskleidžia, o kartu su jomis kyla vis daugiau klausimų. Kodėl virš veidrodžio išraitytas Jan Van Eyck parašas? Kas tos figūros, atsispindinčios veidrodyje ir ar menininkas galėjo būti viena iš jų? Ar jis yra Arnolfini santuokos liudininkas? Geriau įsižiūrėjus, pora laikosi už rankų taip tarsi sakytų vienas kitam santuokos įžadus. Galima spėlioti, kad keistoje vietoje atsidūręs paveikslo autoriaus parašas atstoja santuokos liudininko parašą, tačiau paveikslo nutapymo data ir poros vestuvės apsilenkė trylikos metų skirtumu. Meno istorikai stokoja paaiškinimų.
Arnolfini buvo turtinga italų šeima, prekiaujanti prabangos prekėmės, o ypač audiniais, Briugės mieste, Belgijoje. Jų gyvenimo laikmetyje atsiranda prekybinis kapitalizmas, suklestėjęs visuose Europos uostamiesčiuose. Constanzos žalia suknelė pagaminta iš tankaus, plačiai austo vilnos audeklo, kuris tuo metu buvo vienas prabangiausių Anglijos eksportų. Kailis, kuriuo apsiūtos rankovės, manoma, yra arktinės lapės kailis ir spėjama, kad jis galėjo atvykti kartu su Baltijos šalių eksportu.
Didėjant prekybai, socialinis statusas tapo gerokai lankstenis, o turtai ir prabangus gyvenimas nebebuvo skirtas tik tiems, kurie gimė įtakingose šeimose. „Arnolfini portretą“ vis dar supa daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau viena tikrai aišku – jie buo viena turtingiausių ir geriausiai atrodžiusių porų Briugės mieste.
Kasmet aukcionuose vyksta kvapą gniaužiančios turtų, įtakos ir dramos scenos siekiant įsigyti pačius netikėčiausius paveikslus. Pasaulyje vis didėjant turtingų žmonių skaičiui, šie multimilijonieriai renkasi investuoti į retus meno kūrinius, o derėjimosi kovos metu kainos gali išaugti iki protu nesuvokiamų sumų, kurias nulemia paveikslo retumas, būklė ir kilmė, o kartais – tiesiog prestižas. Kviečiame pasižvalgyti po brangiausiai aukcionų metu parduotų paveikslų galeriją ir įvertinti meno kūrinius savo akimis.
10. Claude Monet „Šieno kupetos“ (Meules, 1890)
Šis vieno žinomiausių dailininkų Claude Monet Prancūzijoje sukurtas paveikslas anksčiau buvo nupirktas ir priklausė filantropine veikla užsiimančiai porai, 1982 m. atvykusiai į Paryžių. 2019 m. „Šieno kupetos“ buvo parduotos už beveik 110,7 mln. dolerių. Tokią sumą nulydėjusią tylą netrukus sekė garsūs aplodismentai, kuriuos buvo galima girdėti ir už salės ribų. Stulbinančio saulėlydžio pirkėjas publikai išliko anonimu. Tai brangiausiai parduotas Claude Monet darbas.
Wikimedia Commons. nuotr.
Šis paveikslas įkvėptas paties menininko namų – 1890 m. būdamas 50-ies, C. Monet pirmą sykį nusipirko žemės sklypą, o šieno kupetos buvo dažnas vaizdas šalia buvusiuose laukuose. Tiesa, tokių paveikslų yra ne vienas – „Šieno kupetos“ priklauso 15 paveikslų sudarančiai serijai, kuriose kupetos vaizduojamos skirtingu dienos metu ir skirtingais metų laikais.
Wikimedia Commons. nuotr.
9. Pablo Picasso „Jauna mergaitė su gėlių pintine“ (Young Girl with a Flower Basket, 1905)
Rokfeleriai (The Rockfellers) yra viena labiausiai žinomų šeimų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Rokfeleriai gali pasigirti milžiniškais turtais ir dėl to anksčiau buvo dažnai vadinami „neoficialiai karališkaja“ šeima. Šį paveikslą jie įsigyjo dar 1968 m., bet 2018 m. nusprendė paleisti didžiąją dalį savo įspūdingos meno kolekcijos. Paveikslas buvo parduotas už žadą atimančius 115 mln. dolerių. Nors ši suma atrodo didelė, tai nėra brangiausiai parduotas dailininko paveikslas.
Kaip ir minima pavadinime, šiame paveiksle vaizduojama jauna nuoga mergina, laikanti pintinėlę gėlių. Manoma, kad ji ne tik pardavinėja gėles, bet dėl nuogo kūno ir niūrios minos, yra įtraukta į vaikų prostituciją. Paveikslą Picasso nutapė rudenį, grįžęs namo į Paryžių po savo kelionės į Olandiją. Šiam Picasso paveikslui įtaką darė ne tik patirtis užsienyje, bet prancūzų neoklasicizmo atstovas Ingres.
Wikimedia Commons. nuotr.
8. Edvard Munch „Šauksmas“ (The Scream, 1895)
Edvard Munch sukūrė net keturias savo populiariausio paveikslo versijas, o trys iš jų yra visam laikui apgyvendintos Norvegijos muziejuose – Edvardo Muncho muziejuje Osle ir Nacionalinėje Norvegijos galerijoje. Vienintelis privačiose Peter Olsen rankose likęs kūrinys 2012 m. atkreipė viso pasaulio meno bendruomenės dėmesį. Parduoti šį paveikslą užtruko vos 12 įtampos kupinų minučių – per tokį trumpą laiką kaina užkopė iki 119,9 mln. dolerių. Kaip ir yra įprasta, naujasis vertingo paveikslo savininkas laikomas paslaptyje.
„Šauksmas“ yra laikomas asmeninės kančios išraiška. E. Munch motina mirė, kai jam buvo vos 5-eri; jo sesuo Sophie mirė, kai jam buvo 14 metų; jo tėvas mirė menininkui būnant 25-erių, o likusi sesuo Laura susirgo šizofrenija ir buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę Ekebergo mieste. Paveiksle matoma Ekebergo kalva, nuo kurios praeiviai galėdavo girdėti riksmus iš ligoninės bei iš netoliese buvusios gyvulių skerdyklos. Ta pati vieta žinoma ir dėl savižudybių gausos.
Wikimedia Commons. nuotr.
7. Gustav Klimt „Auksinė moteris“ (The Woman in Gold, 1907)
Kosmetikos gėrybių gerbėjai puikiai žino Robert Lauder vardą – jis neįtikėtinai turtingas magnatas, kurio vardu sukurtas vienas iš žinomiausių kosmetikos prekių ženklų. Tačiau ne tiek daug žmonių žino, kad už paveikslą, laikomu pagrindiniu menininko G. Klimt šedevru, Robert Lauder sumokėjo 135 mln. dolerių. Nors R. Lauder ir vengia atskleisti galutinę pirkinio kainą, artimi šaltiniai 2006 m. patvirtino meno entuziastų spėliones.
Paveikslas buvo įveltas į skandalą – jis tapo teisinio konflikto ašimi tarp Austrijos valdžios ir moters, pavaizduotos paveiksle, dukterėčios. Ji teigė, kad šis, kartu su dar keturiais paveikslais, buvo pavogtas nacių Antrojo pasaulinio karo metu. Teismas sutiko su dukterėčios pareiškimu.
2017 m. Qi Baishi paveikslas savo pardavimo metu sumušė porą rekordų – trumpą laiką tai buvo brangiausiai parduotas paveikslas bei už didžiausią kainą parduotas kinų autoriaus darbas. Šis meno kūrinys savo pirkėjui kainavo 140,8 mln. dolerių. Tuo metu kritikai tai matė kaip didėjančią Azijos įtakos reprezentaciją mene. Milžinišką sumą sumokėjęs pirkėjas neatskleidžia savo tapatybės ir šis paveikslas viešai neprieinamas.
Qi Baishi paveikslas buvo pirmasis Kinijos menininkas aukciono metu peržengęs 100 mln. dolerių ribą. „12 kraštovaizdžių“ tai rašalo teptukais tapytas piešinių rinkinys. Menininkas labiausiai pagarsėjęs savo kaligrafijos darbais, o šis yra laikomas vienu išraiškingiausių jo paveikslų. Meno ekspertai mano, kad paveikslas gimė tada, kai dailininkas išvyko keliauti po Kiniją – dėl to jame galima išvysti tiek kalnų, tiek vandens telkinių.
Wikimedia Commons. nuotr.
5. Francis Bacon „Trys Luciano Freudo etiudai“ (Three Studies of Lucian Freud, 1969)
Airijoje gimusio britų tapytojo Francis Bacon paveikslas išgarsėjo ne tik dėl savo reputacijos, bet ir dėl šlovės bei tarptautinio žinomumo, kurį atnešė nutapytas menininkas Lucian Freud. Kritikai kūrinį vertina kaip dviejų menininkų santykių simbolį. „Trys Luciano Freudo etiudai“ užtruko vos 10 varžytinių minučių išstumti Edvard Munch „Šauksmą“ iš brangiausiai parduoto paveikslo vietos – šis kūrinys 2013 m. kainavo 142,4 mln. dolerių. Dėl šio paveikslo varžėsi net 7 pirkėjai.
Viename pirmųjų „šiuolaikinio meno“ laikais nutapytų darbų pavaizduotas Lucian Freud, sėdintis ant medinės kėdės oranžiniame fone. Nepaprastas vaizdas susikuria dėl šviesos ir erdvės pavaizdavimo, susikertančio su detaliu menininko atvaizdu. Šis kūrinys leido F. Bacon tapti vienu žymiausių 20 a. vidurio modernaus meno vardų.
Wikimedia Commons. nuotr.
4. Van Gogh „Daktaro Gachet portretas“ (Portrait of Doctor Gachet, 1897)
Vienas garsiausių olandų tapytojo Van Gogh kūrinių, kuriame vaizduojamas paskutiniais jo gyvenimo metais menininką slaugęs gydytojas, 1990 m. buvo parduotas Japonijos verslininkui. Už jį teko pakloti net 82,5 mln. dolerių. Tuo metu buvo drastiška demonstruoti savo turtus perkant vertingus meno kūrinius ir tokia suma šokiravo pasaulį. Dėl šios priežasties paveikslas užkilo į brangiausiųjų dešimtuką.
Taip pat, meno ekspertams nerimą sukėlė pirkėjo pareiškimas, kad jam mirus, Van Gogh kūrinys būtų kremuojamas kartu su juo. Ar pirkėjo prašymas buvo įvykdytas iki šiol nėra žinoma – bet kokios paveikslo paieškos buvo bevaisės.
Šio paveikslo istorija taip pat įdomi – gydytojo vizitų pradžioje, Van Gogh nepasitikėjo juo, laiškuose broliui pasakodamas, kad Gachet „serga labiau nei aš.“ Tačiau vėlesniuose laiškuose menininkas teigia, kad gydytojas jam tapo tikru draugu. Judviejų bendravimo laikas Van Gogh buvo tikrai įkvepiantis – per šį laikotarpį jis sukūrė daugiau kaip 70 paveikslų, o tarp jų ir šis.
Wikimedia Commons. nuotr.
3. Amadeo Modigliani „Nu Couché“ (1917)
Dėl Paryžiuje paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo metais nutapyto paveikslo A. Modigliani teko susidurti su tikra pasipiktinimo banga – pirmą kartą jį eksponuojant kilo skandalas dėl vaizduojamo nuogo moters kūno. Prie Berthie Weill galerijos susirinkusi pikta minia privertė policiją uždaryti parodą. Tačiau laikai pasikeitė ir 2015 m. aukciono dalyviai dėl jo ėjo iš proto – galutinė paveikslo kaina pasiekė stulbinančią 170,4 mln. dolerių sumą. Jį įsigyjo kinų pora Liu, pasirinkusi eksponuoti jį savo privačiame muziejuje Šanchajaus mieste. Dėl paveikslo rungėsi 7 žmonės.
Šiame ekspresionizmo šedevre vaizduojama nuoga moteris, gulinti ant prabangios raudonos sofos. Kūrinys pavertė A. Modigliani vienu geidžiamiausių ir labiausiai kolekcionuojamų ekspresionizmo judėjimo menininkų – iš tiesų, kaip ir Picasso, tik darbų retumas sutrukdė jo paveikslams pasiekti dar aukštesnes kainas.
Wikimedia Commons. nuotr.
2. Pablo Picasso „Alžyro moterys O versija“ (Les Femmes d’Alger Version O, 1954-1955)
2015 m. iš tiesų reikšmingi aukcionų pasauliui – tais pačiais metais buvo parduota antrojoje ir trečiojoje dešimtuko vietose atsidūrę paveikslai. Šio paveikslo įkvėpimo šaltiniu tapo Europos menininkas Delacroix, kuriuo P. Picasso labai žavėjosi. „O versija“ yra paskutinė paveikslų serijos dalis. 2015 m. jos išankstinė vertė buvo 140 mln. dolerių, tačiau varžytuvių metu kaina pramušė dangų – paveikslas buvo nupirktas už 179,4 mln. dolerių buvusiam Kataro ministrui pirmininkui.
„Alžyro moterų O versija“ iš rankų į rankas keliavo jau ilgai – 1956 m. už 212,500 tūkst. paveikslą nusipirko Victor ir Sally Ganz. Vėliau, 1997 m., paveikslas buvo parduotas už 31,9 mln. dolerių.
Šis P. Picasso paveikslas yra puikus vėlyvojo kubizmo pavyzdys, kuris buvo pradėtas 1954 m., netrukus po prancūzų menininko, kuriuo jis itin žavėjosi, Henri Matisse mirties.
Wikimedia Commons. nuotr.
1. Leonardo Da Vinci „Salvator Mundi“ (1500)
Dešimtuko Everestą užkariavęs brangiausias ir prieštaringiausias kada nors aukcione parduotas paveikslas priklauso ne kam kitam, kaip pačiam Leonardo Da Vinci. Iš dvidešimties vis dar išlikusių meno kūrinių, „Salvator Mundi“ yra vienintelis tebelaikomas privačioje kolekcijoje. Neįtikėtina galutinė 450 mln. dolerių kaina 2016 m. sukėlė daugybę apkalbų, kas galėjo būti potencialus paveikslo pirkėjas. Galiausiai kalbos apsistojo ties Saudo Arabijos sosto įpėdiniu į princus Mohammed bin Salman. Varžytuvės dėl šio paveikslo truko net 19 minučių.
Meno bendruomenėje ginčai dėl šio paveikslo autentikos kyla ir iki šios dienos. „Salvador Mundi“ toks skandalingas, kad apie jį net gi yra sukurta „Netflix“ dokumentika.
„Salvador Mundi“ vaizduoja Kristų, viena ranka rodantį kryžiaus ženklą, o kita laikantį rutulį. Ilgą laiką buvo tik spėliojama, kad tai Da Vinci paveikslas, tačiau spėliones patvirtino 2006 m. atlikta restauracija.
Ewa Juskiewicz pakeičia klasikiniuose portretuose pavaizduotų moterų veidus. Papuoštos prabangiais apdarais, jos nutapytos moterys atkuria 18 ir 19 amžiaus šedevrus, tačiau, prisilietus Juszkiewicz mikliai rankai, sėdinčiųjų moterų porceliano spalvos veidai yra pakeičiami absurdu – augalais, apsivijusiais kaspinais, vabzdžiais, įmantriomis šukuosenomis. Vienas iš autorės klasikos įkvėptų portretų yra demonstruojamas „Domestic Horror“ parodoje, vykstančioje Gagosian galerijoje Niujorke.
Šie siurrealistiniai, kartais trikdantys paveikslai yra menininkės bandymas kvestionuoti ribojančias socialines normas, keliamas moterims per visą istoriją. „Aš pastebėjau, kad daugelis moterų yra tapomos ta pačia poza ir gestais. Toks jausmas, kad jos buvo įkalintos savo korsetuose ir krinolinuose, kuriuose nebėra laisvos vietos individualumui ir emocijoms“, sako Juszkiewicz, kurios darbai spalio 19 dieną buvo demonstruojami „Domestic Horror“ grupinėje parodoje, vykstančioje Gagosian galerijoje Niujorke. „Aš ieškau būdų, kuriais galėčiau sutrikdyti harmoniją ir prikelti šias moteris gyvenimui“.
Kai menininkė nesidarbuoja studijoje, ji ieško antikvariatų ir skaitytų knygų parduotuvių, kad gautų įkvėpimo. „Aš perverčiu senus albumus ir knygas ir bandau rasti portretų, kurie manyje skatina jausmą, žavi mane ir veda į priekį“. Negana to, ji mąsto ir apie šiuolaikinę madą, ypač apie radikalius dizainerius, kurie eksperimentuoja su žmogaus formomis, pavyzdžiui, Rei Kawakubo, Martin Margiela, Iris van Herpen. „Aš mėgstu šiuolaikinius dizainerius, kurie siūlo alternatyvų mūsų išvaizdos vaizdavimą“, sako ji. Dailininkės, gyvenančios Varšuvoje, Lenkijoje, sukurti paveikslai pelnė jai pripažinimą meno mugėje „Frieze New York“.
Niujorke, Half galerijoje įvyko pirmoji jos solo paroda. „Aš tikiu, kad menas gali būti katalizatorius konkretiems socialiniams pokyčiams, ir aš esu sužavėta, kad didelė dalis muziejų rengia parodas, skirtas moterų kūriniams“, teigia ji. „Mes galime perrašyti istoriją, šį kartą kreipdami dėmesį į moteris menininkes, kurios seniau neturėjo tam jokių galimybių“.
AHOY nuotr.
