Vyrai su juodomis skrybėlėmis ant galvos, erdvė tokia atgrasanti ir kartu svajinga, pilna debesų, o kasdieniniai įvykiai įtalpinami į neįprastą vaizdinį – tai Rene Magrito intelektualiai moderni kūryba. Menas neprivalo būti gražus ir visiems iki galo aiškus, jis turi paveikti žmogų, sukelti jame egzistencinius klausimus, būties beprasmybėje atrasti prasmę – visa tai tikroji meno paskirtis, kurią menininkas bando atskleisti.

Rene Magritas (René Magritte) yra XX amžiaus Belgijos tapytojas. Menininkas atstovavo siurrealizmo judėjimui ir buvo puikiai įvaldęs teptuką. R. Magrito patyrė daug sunkumų, pergyvendamas abu pasaulinius karus. Tačiau pats pirmas gyvenime sukrėtimas įvyko, kai jam buvo vos 13 metų. Tada mažas berniukas neteko motinos, nes ši pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Kalbama, kai R. Magrito motina buvo rasta, jos naktiniai marškiniai buvo užvilkti ant galvos. Jei tai tiesa, tada šis gyvenimo įvykis menininką taip stipriai paveikė, kad ši netektis atsispindėjo viso jo gyvenimo kūryboje. Menininkas neretai savo piešiniuose vaizdavo žmones su paslėptais veidais po baltu audiniu. Taip pat reiktų paminėti, jog R. Magrito motina, kol buvo vedusi, užsiiminėjo skrybėlių gamybą, todėl tai neatsiejamas gyvenimo faktas su menininko vaizduojamais žmonėmis, kurie dažnai piešiami su juodomis vyriškomis skrybėlėmis.

R. Magritas anksti pradėjo lavinti savo meninius sugebėjimus, būdamas paauglys jis sukūrė pirmuosius paveikslus. Nuo 1916 iki 1918 m. studijavo Briuselyje dailės akademijoje „Royale des Beaux-Arts“, tačiau jis, kaip menininkas, jautėsi nelaimingas ir suvaržytas, dėl šios priežasties mokslai dailės akademijoje su pertraukomis išsitęsė laike. Menininkas buvo sužavėtas modernistine tapyba: kubizmu ir metafiziniu menu – juose tapytojai vaizdavo tikroviškus daiktus, nerealioje aplinkoje, kubizme menininkai geometrizuotomis formomis suskaidydavo tikroves vaizdu bei daiktus. 1920 m. Briuselio dailės centre buvo pirmą kartą eksponuota R. Magrito kūryba, o kiek vėliau menininkas nutapė pirmąjį siurrealistinį paveikslą pavadinimu „Pasiklydęs žokėjus“ (Le jockey perdu).

Keturi pagrindiniai dalykai, kurie padarė įtakos menininko gyvenimo ir kūrybos stiliui. Pirmasis jų buvo motinos netektis, kuri menininką taip stipriai paveikė, jog šis dažnai įterpdavo į piešinius tokias detales, kurios buvo susijusios su jos gyvenimu. Vėliau R. Magrito gyvenimą ir kūrybinę veiklą pradėjo formuoti santuoka su Georgette Berger. Ji buvo vaikystės laikų draugė, kuri vėliau kartu su juo pradėjo studijavo toje pačioje dailės akademijoje, Briuselyje. G. Berger visada palaikė vyrą ir skatino atrasti savo kūrybinį kelią.

Trečias įvykis, kuris nukreipė menininką link siurrealizmo pusės, buvo eksponuojami jo piešiniai parodoje „Antwerp Congress of Modern Art show“, kurioje jis susipažino su poetu E. I. T. Mesens. Siurrealizmo stiliumi rašantis poetas tapo ilgamečiu R. Magrito draugu bei bendražygiu jo kūrybinėje kelionėje. Paskutinis gyvenimo posūkis, kuris galutinai padarė ir suformavo dailininko kūrybos kryptį, buvo toje pačioje parodoje eksponuojami Giorgio de Chirico paveikslai. Tai Italų menininkas, vienas iš metafizinės tapybos pradininkų. Šis modernus dailininkas sužavėjo R. Magritą šešėliavimo technika, užslėptos simbolikos perteikimu, bei ypatingo kraštovaizdžio vaizdavimu. Visi šie gyvenimo įvykiai nulėmė menininko kūrybinį stilių ir požiūrį į gyvenimą.

Nors R. Magrito gyvenimas ir kūryba prasidėjo Briuselyje, bet jis norėjo išvykti į Paryžių, kuriame galėjo lengviau integruotis ir tobulėti, kaip menininkas. Paryžiuje jie su žmona prisijungė prie siurrealizmo judėjimo atstovų ir jų lyderio André Bretono, tačiau šie ne tik įkvėpdavo, bet ir neretai užgoždavo kitus, o laikui bėgant R. Magritas pastebėjo, kad jų pasaulėžiūra per daug dogminga ir suvaržyta. Juk kaip menininkas, jis norėjo būti laisvas ir nepriklausomas tam, kad galėtų atrasti save. Po nesėkmių Paryžiuje 1930m. pora nusprendė grįžti ir tęsti meninę karjerą Briuselyje, iš kurio daugiau niekada nebeišvažiavo.

Jei žvelgtumėm iš šalies į R. Magrito kūrybą, jis nuolatos bandė eksperimentuoti su meniniais stiliais. Antrojo pasaulinio karo metu dailininkas savo paveiksluose pradėjo vaizduoti šiuolaikinio gyvenimo scenas, kurios buvo labai artimos impresionizmui. Tada R. Magritas paaiškino taip: „prieš karą savo tapyba išreiškiau nerimą, tačiau karo metai mane išmokė, kad svarbiausia yra išreikšti žavesį. Aš gyvenu labai bjauriame pasaulyje“. Kiek vėliau, po karo, R. Magritas nusprendė pamėginti absoliučią priešingybę jo buvusiems darbams. Menininkas siekė pavaizduoti absurdiškas ir kvailas idėjas bei daiktus, nupiešdamas juos kuo nekruopščiau. Tačiau Paryžiuje vykusioje parodoje jis sulaukė daugybė kritikos, kuri privertė jį sugrįžti prie to, ką geriausiai mokėjo – siurrealistinį stilių.

Vienas jo žymiausių darbų pavadinimu „Vaizdų klasta“ (La Trahison des images). Šiame piešinyje vaizduojama pypkė atrodo it iš reklaminio lankstinuko, tokia tikroviška su užrašu apačioje „Tai ne pypkė“. Menininkas nori pabrėžti tai, kad žiūrovas žvelgia ne į patį objektą, o į nupiešto objekto vaizdą. R. Magritas, užklaustas apie šį paveikslą, atsakė: “Žinoma, tai ne pypkė. Pamėginkite prikimšti į ją tabako”.

R. Magrito darbai buvo pripažinti visame pasaulyje dėl mokėjimo perteikti kasdienybę paslaptingai, o paprastus reiškinius ar daiktus perteikti naujai, sukurti jiems visiškai naują prasmę, perkeliant juos į neįprastas vietas. Šio menininko darbai net ir šiais laikais žmones sugluminą, priverčia susimąstyti ir gerai pasukti galvą, ką šitokia kūryba norėjo pasakyti dailininkas. Taigi, šio tapytojo darbai padarė įtakos šiuolaikinio meno kryptims, tokioms kaip Pop ir konceptualusis menas.

Taip pat skaitykite: Menininkas sukūrė „Karštą meno parodą“, kurioje – tirpstantys šedevrai [FOTO]

Kristina Ramos (angl. Christina Ramos) yra visos šalies mastu pripažinta Pietų Kalifornijos menininkė, kuri specializuojasi ties vaizduojamojo realizmo kryptimi. Nors ji studijavo architektūra ir interjero dizainą koledže, po jo ji iškart dedikavo savo gyvenimą auginti keturis vaikus. Tačiau jai tai išėjo į naudą, kadangi namuose ji atrado aistrą, ir ne kam kitam bet tapybai. Jog patobulintų įgūdžius, dailininkė įstojo į Los Andželo akademija (angl. Los Angeles Academy of Figurative Art).  Šiuo metu ji yra vadinama Auksine menininke (angl. Golden Working Artist), o tai reiškia, jog ji profesionaliai dirba tik su akriliniais dažais ir naudoją jų techniką bei atstovauja įmonę Auksinių meninkų spalvos (angl. Golden Artist Colors). Taip pat ji dirba tapybos dėstytoja Los Andželo akademijoje, kurioje pati baigė mokslus.

Šiandien dailininkė tiesiog mėgaujasi laiku, kai gali užsiimti tik kūryba. Ji išsskiria tris kategorijas, kurių laikosi ir pagal kurias renkasi piešti: romantiškai, šiuolaikiškai (jai patinka populiarioji kultūra) ir linksmai. Pastarieji darbai, kuriuos pamatysite ir šiame straipsnyje, dailininkė vaizduoja vienuoles, kurios elgiasi nederamai. Ji sugalvojo netgi 11 atveju, kada jos nusižengia visuomenės nustatytom moralės normomis. Turbūt kunigų bendruomenė nebūtų jomis patenkinti. Tačiau šiuose paveiksluose pamatysite puikų K. Ramos humoro jausmą ir žaismingų spalvų gamą.

Taip pat ši dailininkė meną apibūdiną kaip turintį galią žmones paveikti ir priversti mąstyti, reaguoti, juoktis, išjausti ir susitapatinti. Jos vienas iš mėgstamiausių užsiėmimų yra klausytis žmonių, pamačiusių jos darbus, nuomones. Smagiausia to dalis, kai žmones visiškai kitaip, nei ji buvo sumaniusi, interpretuoja jos darbų reikšmę ar pagrindinę žinutę. Ji mano, kad menas turi būti subjektyvus: ,,Kai žmones prašo menininko papasakoti apie jo kūrinio reikšmę, tai tiesiog yra negerai. Kiekvienam menininkui nederėtų aiškinti savo darbų. Jeigu kyla tokių klausimų, mano nuomone, tas darbas neatliko savo funkcijos. Kiekvienas turime turėti savo nuomonę ir interpretuoti dalykus savaip, nes menas yra individualus reikalas. Menas turėtų kalbėti pats už save ir kalbėti skirtingai su kiekvienu, kuris jį suvokia“.

Jos darbai buvo rodyti daugelyje muziejų ir galerijų aplink visas Jungtines Amerikos Valstijas.

Kviečiame pasižvalgyti po šių paveikslų galeriją ir būtinai nusiteikite būti maloniai nustebinti.

#2 Sesuo Viktorija turi paslaptį

#3 Sunku nepaisyti senų įpročių

#4 Sesuo Fibe negali susilaikyti nesugadinus nuotraukos

#5 Sesuo Doris ir nuodėmingas pyragėlis

#6 Sesuo Rita nusprendžia maištauti

#7 Po Gavėnios, Sesuo Linda meldėsi ilgai ir garsiai

#8 Tu gali atimti iš Sesers gobtuvą, bet gobtuvo iš Sesers – ne

#9 Sesuo Merė turi daugybę nuodemių

#10 Rufas išmoko, jog turi mylėti savo kaimyną, net jeigu tai ir katė

#11 Buvo kunigas, rabinas ir vienuolė

Taip pat skaitykite: Elegantiškos Renesanso skulptūros perkurtos taip, kad atsiskleistų jų žaismingos asmenybės [FOTO]

Drovus ir paslapčių turintis menininkas Grant Vudas yra laikomas vienu iš keisčiausiu bei niūriausiu Amerikos tapytoju istorijoje. Šis menininkas užfiksavo savo paveiksluose „Depresijos erą“, nors šie, iš pirmo žvilgsnio, ryškūs ir spalvingi, tačiau pažvelgus į juos kiek įdėmiau, jie slepia menininko praeities šešėlį ir atskleidžia visų žmonių, kurie gyveno tuo laikotarpiu, gyvenimus.

Jis gimė 1891m. mažame Ajovos miestelyje, ūkininkų šeimoje, todėl iš arti matė miestelėnų ūkinį gyvenimą, kurį vėliau ir perteikė savo nutapytuose paveiksluose. Tačiau šio menininko paveikslai visada sukeldavo niūrias, sunkiai paaiškinamas emocijas. Žmonės šiuose paveiksluose buvo vaizduojami visada nelaimingi, susimąstę, lyg bijantys kažko. Galbūt, jog pats menininkas gyveno gana sudėtingą gyvenimą. G. Vudas nuo pat mažens pasižymėjo dideliu drovumu dėl to, kad berniuko tėvas buvo itin griežtas. Viską, ką berniukas įsivaizduodavo, ką sukurdavo ar net, kuo norėdavo tapti – tėvas niekada neleisdavo ir stengdavosi jo potencialus užgožti sunkiais ūkiniais darbais.

Atsikvėpimą ir ramybę jis atrasdavo gamtos prieglobstyje. Dėl šios priežasties jo nutapyti kraštovaizdžiai yra gana išraiškingi, pilni ryškių spalvų, kurios alsuoja grožiu, tyrumu bei ramumu. Net po tėvo mirties G. Vudo charakteris nepasikeitė, o net dar labiau sustiprėjo, matyt, dėl to, kad stengėsi paslėpti nuo visuomenės savo homoseksualumą. Toks gyvenimas menininką pavertė dvilypiu: viduje jis tiek visko troško, tiek visko norėjo, o išorėje jis nieko negalėjo padaryti, nes buvo per daug nedrąsus. Tas permainingas emocijas galima pastebėti ir jo darbuose, kur dangaus peizažas atrodo besikeičiantis iš spalvingo ir gražaus į pilkšvai niūrų, lyg bylotų apie artėjančias permainas.

Vienas žymiausių G. Vudo paveikslų buvo sukurtas 1930 m. pavadinimu „Amerikietiška gotika“. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas ūkininko ir jo žmonos portretas. Tačiau, kaip ir visi šio dailininko paveikslai, turi užslėptų minčių. Nepaisant ryškios, įvairiaspalvės paletės, kuri turėtų piešiniui suteikti geras emocijas, perteikia šaltumo ir niūrumo pojūčius dėl ten vaizduojamų žmonių. Šiame kūrinyje G. Vudas nutapė vidutinė JAV vidurio-vakarų fermerių šeimą, kuri atrodo rūsti, puritoniška bei gana konservatyvi.

Akivaizdu, kad tarp šių žmonių nėra jokios jausmų užuomazgos. Vyras, laikantis šakę rankoje, atrodo piktas ir grėsmingas, o moteris, žvelgdama į tolį, perteikia baimes emociją. Šis paveikslas puikiai parodė didžiulį skirtumą tarp JAV mažų miestelių ir didžiųjų Amerikos bei kitų Europos miestų gyventojų kasdienybę ir ten vyraujančias nuotaikas. Po paveikslo pristatymo vykusio Čikagos parodoje, menininkas sulaukė pasipiktinimų antplūdžio iš Ajovos gyventojų.

Tačiau G. Vudas nesiekė pavaizduoti negailestingus ir žiaurius žmones šiame kūrinyje, tiesiog važiuodamas pro gimtąjį miestelį menininkas netikėtai pamatė namą, kurį panoro nutapyti. Kiek vėliau jis galvojo, kas tiktų prie šio namo ir nutapė šalia jo stovinčius vyra bei moterį, kurie iš tikrųjų buvo ne vyras ir žmona, kaip dauguma manė, o dailininko sesuo ir jo asmeninis dantistas. Menininkas nors nenorėjo įžeisti šių, jam pažįstamų, žmonių ir, žinoma, to miestelio gyventojų, tačiau vėliau šį kūrinį dauguma ėmė vadinti užsidariusių ir provincialių amerikiečių parodija.

Nepaisant visų negandų ir dviprasmiškų jausmų, šio menininko kūriniai buvo pripažinti ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Pasak kitų menininkų šie G. Vudo keisti darbai beveik šimtmetį patraukė žiūrovo dėmesį dėl to, kad menininkas užfiksavo šių laikų aktualias temas ­ už vaizduojamo gražaus gyvenimo slypi visiškai kitoks, kupinas nerimo bei baimės.

Taip pat skaitykite: Intelektualus pasaulis drobėje – Rene Magrito

Iš Naujosios Zelandijos kilęs menininkas Bruce Mahalski kuria neįprastus, išskirtinius ir akį traukiančius šedevrus. Jis jau nuo 1996 m. eksponuoja savo paveikslus, fotografijas, skulptūras, o ir Danidino mieste esančiame muziejuje ,,The Dunedin Museum of Natural Mystery“ , galima įsigyti jo autorinių kūrinių. Jo pirmieji darbai, sukurti iš kaulų, gimė dar 2005 m., kurie šį menininką užkabino specializuotis ir mokytis kaulų struktūros ir suprastimo apie jų tekstūra.

Kaulai, tokie trapūs ir primenantys mirtį, jog net nepagalvotume, kad iš jų galima kažką padaryti. Tačiau B. Mahalski kauluose įžvelgia gyvavimą, o ne mirtį. Šis autorius per visuos tuos metus, nuo kūrybos pradžios, ekspermentavo su kaulų skulptūravimu ir jo subtiliu pateikimu, kol įgavo savitumo. Jį inspiravo įvairios muziejų parodos, o ypač nuo pat vaikystės įprotis rinkti į mažą dėžutę visokias smulkmenas lauke. Taip pat jis gali būti dėkingas savo tėvams, kurie paskatino užsiimti tokiu hobiu. Jog darbai atrodytų taip, kaip atrodo šiandien, pareikalavo begale pastangų, kadangi su mažomis detalėmis yra sunkiau dirbti. Tačiau rezultatas atperka visus lūkesčius ir išlietą prakaitą.

Autorius kalbėdamas apie problemas pasaulyje, užsimena jog kai kurie religingi žmonės gerbia visu pirma žmogaus gyvybę, bet menininkas mano, jog šis ,,rūšies“ požiūris yra daugelio mūsų dabartinių nesusipratimų pagrindas. Jis nemato jokių esminių žmogaus, žiurkės ar kiaulės kaulų skirtumo. Mes turime būti geriausia versija paties savęs, atrasti ryšį su gamta, nes tik tokiu atveju galime pajusti tą lygybę tarp žmogaus ir kitos gyvybės formos. Autorius žino, jog visos visuomenės požiūrio nepakeis o jis to ir nesistengia daryti, tačiau jo darbai atstovauja natūralumą, pačią esybę, meilę aplinkai, ekologijai, florai ir faunai.

Daugelyje darbų, kuriuose naudojami kaulai, yra ne tik gyvūninės kilmės, bet kartais ir žmonių. Taip autorius nori visiems priminti apie mūsų visų tarpusavio ryšius ir santykius su gamta ir jog turime būti atsakingi už visas gyvybes formas, kad ir kas tai bebūtų – triušis, beždžionė, tarakonas ar tas pats žmogus. Taip pat turime rūpintis aplinka, kurioje gyvenime, o neretai gyvūnai mums primena apie žmogaus daroma žala gamtai. Todėl šis autorius nori visiems priminti apie pagarba ir atsakomybe prieš patį save, savo artimą, pasaulį ir kitokius nei mes – gyvūnus.

B. Mahalski yra labai svarbu išsaugoti mirusiųjų orumą ir viena iš jo taisyklių yra gerbti visą gyvybę. Visos rūšys jam yra lygios. Savo darbuose įtraukdamas žmonių skeletus kartu su gyvūnais, jo manymu, žmonės sugrįžtą į savo teisėtą vietą gamtoje. ,,Mes esame ne evoliucijos viršūnė. Mes tik dar vienas kenkėjas, apsimetantis Dievu“,- teigia menininkas.

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Visame pasaulyje modernaus meno kūrėjai siekia atkreipti žmogaus dėmesį į aktualias to laikotarpio temas: politines, socialines, kultūrines bei ekonomines. Menininkai nori, kad žmogus ne tik matytų grožį, jam įprastas detales, spalvas, bet pamatytų ir tą tikrąją realybę, kuri pasislepia už daugybės pompastinių, gražių, ryškių bei įmantrių formų.

Modernizmas užsimezgė kaip kultūrinė forma XIX a. viduryje, kiek vėliau pasireiškė mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Modernizmą galima aptikti visuose ugdymo sferose: fizikoje (moderni kvantinė ir reliatyvumo fizika), filosofijoje (moderni analitinė ir kontinentinė filosofija), matematikoje (modernių skaičių matematika) ir, žinoma, dailėje (modernusis menas). Dailėje šio judėjimo tikslas yra parodyti kiekvienam žmogui realybę, besislepiančią po grožio miražu. Štai 10 žymiausių pasaulio menininkų, kurie daro didžiulę įtaką šiuolaikinei meninei kultūrai.

Džefas Kunsas

Jeff Koons / Tom Powel Imaging nuotr.

XX a. pab. ir XXI a. pr. JAV modernaus meno skulptorius bei tapytojas. Jo kūryboje gausu ryškių spalvų. Pastebėta, kad nuo pat jaunystės menininkas išsiskyrė iš kitų iššaukiančiais drabužiais bei keistomis ir labai ryškiomis šukuosenomis. Dž. Kunso darbai ne tik spalvingi, bet ir glaudžiai susiję su masine vartotojiška kultūra. Modernaus menininko įžymiausias darbas yra skulptūra pavadinimu „Šunytis“, o brangiausiai parduotas darbas yra „Šuo iš balionėlių (oranžinis)“, kuris buvo parduotas už 58,4 mln. JAV dolerių. Be to ši skulptūra sumušė brangiausiai parduoto gyvenančio menininko kūrinio rekordą.

Peter Doigas

Peter Doig

XXa. Magiško realizmo dailininkas. Savo kūryboje menininkas naudoja ekspresyvų, metaforišką realybės perteikimo būdą. Menininkų dažnai vadinamas gyvų vaizdinių dailininkas dėl to, kad P. Doigas dažnai paišydavo tai, ką pamatydavo ar nufotografuodavo. Žymiausias jo nutapytas paveikslas 1992 m. „Namas, kurį pastatė Jakas“, jame vaizduojamas apleistas namas . Šį namą menininkas nufotografavo labai seniai ir tik po kiek laiko nusprendė šį vaizdą perkelti ant drobės. Namo viršuje ir jo apačioje menininkas nutapė du skirtingus vaizdinius, kurie suteikia šaltumo, sustiprino apleisto pastato vaizdą. Taip pat didelio pripažinimo sulaukė paveikslas „Baltoji kanoja“, kurią 2007 m. Sotbio aukcione nupirko už rekordinę 11,3 milijonų JAV dolerių sumą.

Anishas Kapūras

Anish Kapoor

Britanijos-Indijos XX a. pab. ir XXI a. pr. modernaus meno skulptorius. Menininkas savo darbuose vaizduoja sugretindamas dvi priešpriešas: šviesą ir tamsą, dabartį ir nebūtį, buvimą čia ir visišką nebuvimą, tvirtumą ir tuo pat metu minkštumą. A. Kapūras ypač mėgo perteikti savo kūrinį per šviesos ir tamsos vaizdinį. Dėl šios priežasties jo kūriniuose gausu skulptūrų su atspindinčią natūralią šviesą paviršiumi. Vienas žymiausių skulptoriaus darbų yra 115 metrų aukščio statinys „ArcelorMittal Orbit“, kuris buvo sukurtas 2012 m. pažymėti Londone vykstančias olimpines žaidynes. Taip pat menininką galima atpažinti ir iš skandalingojo purvinojo kampo, kuriame patranka šaudo į kampą raudoną vašką bei, žinoma, Čikagos Tūkstantmečio parke pastatyta veidrodinė milžiniška pupa „Cloud Gate“ sverianti 110 tonų ir pritraukianti būrius susidomėjusių lankytojų iš viso pasaulio.

Ai Weiwei

Ai Weiwei

Skandalingasis Kinijos vizualiojo meno kūrėjas ir politinis aktyvistas Ai Weiwei. Menininkas išgarsėjo, kai bendradarbiaudamas su architektu 2008 m. sukūrė Pekino olimpinių žaidynių stadiono, pramintu „Paukščių lizdu“, projektą. Nors kiek vėliau savo internetiniame „bloge“ Ai Weiwei atsisakė projekto autorystės. Pasak menininko, žaidynės buvo korumpuotos ir skirtos Kinijos propagandai. 2009 m. Ai Weiwei Miunchene sukūrė instaliaciją Sičuano žemės drebėjimo aukoms atminti. Meninėje instaliacijoje buvo 9000 nudažytų mokinių kuprinių, kurios vizualiai sudarė vienos iš aukų motinos klausimą kinų kalba. 2012 m. menininką apkaltino mokesčių nemokėjimu ir pornografijos turinio platinimu. Išėjęs iš kalėjimo 2013 m. Ai Weiwei sukūrė instaliaciją S.A.C.R.E.D., kurioje prižiūrimas dviejų sargybinių menininkas įsijautė į kalinio vaidmenį. Šios instaliacijos tikslas parodyti žmonėms, ar tikrai visi kalintys žmonės yra nusikaltėliai. Būdamas 54 metų jį pripažino visas pasaulis, kaip menininką, kuris daro stiprią įtaką visuomenėje. „ArtReview“ žurnalas nusprendė jam skirti šį titulą už meninę veiklą ir politinį aktyvumą.

Kristoferis Vūlas

Christopher Wool

Amerikiečių modernusis žodinių paveikslų menininkas K. Vūlas. Jis užrašo juodomis didelėmis raidėmis ant drobės įvairius sakinius bei klausimus, susijusius su postkoncepcinėmis idėjomis. Ši idėja kilo menininkui visiškai netikėtai, kai jis pamatė apipaišytą juodais dažais furgoną. Ant jo šonų buvo gramatiškai netaisyklingai parašyti žodžiai „sex and luv“ (iš a.k. seksas ir meilė). K. Vūlą taip sužavėjo ši idėja, kad jis nutarė ją perteikti ant drobės, kurioje lygiai taip pat be balsių parašė daugybė absurdiškų, keistų, juokingų ar susimąstymą skatinančių sakinių. Be to šio menininko darbai yra labiausiai perkami rinkoje. Pavyzdžiui žodinis piešinys, turintis skaldytą žodį „Fool“ (iš a.k. kvailys), parduotas už 7,7 mln. JAV dolerių. 2013 m. „Apocalypse Now“ (iš a.k. dabar apokalipsė) pirkėjas drobę su užrašu įsigijo už 26,4 milijonus JAV dolerių. „Run Dog Eat Dog Run“ (iš a.k. bėk šunie, valgyk šunie, bėk) pardavė už 2.4 mln. JAV dolerių.

Gerhardas Richteris

Gerhard Richter

XX a. antros pusės ir XXI a. pr. Vokietijos modernus menininkas, tapytojas bei fotografas. Šį menininką yra sunku apibrėžti, kaip vienos srities ekspertu todėl, kad jo fotografija yra neatsiejama nuo meninių darbų perteikiamų ant drobės. Jo kūrybai yra būdingas fototapybos stilius. Tai stilius, kai pats menininkas nufotografuoja realybės vaizdą ir perteikia jį vėliau ant drobės. G. Richteris 2009 m. buvo paskelbtas brangiausiu iš gyvenančiųjų pasaulio dailininkų. Šio menininko kūriniais galėjo gerėtis ir Lietuviai, kai 2008 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre buvo eksponuojama jo darbų paroda garsiausi G. Richterio paveikslai buvo parduoti aukciono metu. Vienas iš jų pavadinimu „Abstraktes Bild“ buvo parduotas . 2015 m. už 46,3 mln. JAV dolerių, o kitas paveikslas „Katedros aikštė, Milanas“ 2013 m. buvo parduotas už 37 mln. JAV dolerių.

Yayoi Kusama

Yayoi Kusama

Raudonplaukė Japonijos poparto menininkė Yayoi Kusama. Išgarsėjusi ryškiomis spalvomis ir pasikartojančiais spalvotais grafiniais raštais. Ši menininkė ne tik tapo paveikslus, bet ir kuria portretus, koliažus, neįprastai minkštas skulptūras, keistas instaliacijas bei atlieka įdomius performancus. 1952-1955 m Yayoi Kusuma surengė pirmąsias personalines parodas. Tačiau tik 1989 m. ši menininkė sulaukė pasaulinio pripažinimo. Tuo metu buvo surengta ne viena Yayoi Kusuma darbų retrospektyvinė paroda įvairiose pasaulio šalyse. Taip pat 1990m. jos kūrybinė veikla buvo pripažinta pasaulyje, kaip reikšmingas indėlis į meno istoriją.

Takashi Murakami

Takashi Murakami

Japonijos neopop bei vizualiųjų menų kūrėjas, tapytojas, skulptorius. Jis kuria viską, kas susiję su menine veikla, nuo kūrybinių instaliacijų iki drabužių dizaino. Jo kūrybai būdinga pop, anime ir otuku kultūros bruožai, kuriuos jis perteikia plokščioje erdvėje. 2005 m. menininkas plačiai pagarsėjo tarptautiniu mastu. Tuo metu jis ne tik kūrė, bet ir dirbo įvairiausius darbus: buvo meno kuratorius, organizavo daugybė darbų, pristatinėjo Japonijos menininkus. Al Riwaq meno centre Dohoje Katare buvo eksponuojamas vienas žymiausių T. Murakamio darbų, 100 m ilgio paveikslas, kuris buvo skirtas 2011 m. žemės drebėjimui Japonijoje atmintinti. Menininkas semiasi įkvėpimo iš animacinių veikėjų bei manga kultūros, kitaip tariant japoniškų komiksų, taip pat ir iš tradicinės Japonijos dailės technikos. Sujungdamas šiuos visus elementus į vieną sintezę, jis sukūrė  meno kūrinius, kurie atspindi ir kritikuoja populiariosios kultūros įsigalėjimą Japonijoje.

Lucianas Freudas

Lucian Freud

L. Froidas. buvo XX a. britų siurrealizmo bei modernaus realizmo menininkas, garsus tuo, kad net pačius gražiausius jis mokėdavo parodyti iš pačios blogiausios žmogiškosios pusės. Taip buvo dėl to, kad dailininkas tapydavo tik gerai psichologiškai ištyrinėtus žmones: draugus ir šeimos narius, žmonas ir meilužes – visus tuos, kuriuos galėjo matyti ne tik išoriškai, bet ir gerai perprasti jų charakterio bruožus, bei žmogiškąsias vertybes. Dauguma žavisi L. Froido darbais dėl to, kad dailininkas niekada nesiekė idealizuoti piešiamo žmogaus, kiekviename portrete jis siekė atskleisti individualias žmogaus emocines ir psichologines būsenas. L. Froidas ne tik tapė, bet ir kūrė grafinius darbus. Vienas žymiausių jo paveikslų buvo „Storoji Sju“, kurią 2015 m. pardavė už 56,2 mln. JAV dolerių.

Damienas Hirstas

Damien Hirst

XX a. modernaus meno Britanijos skulptorius, instaliacijų menininkas, tapytojas, grafikas ir meno kuratorius. Jo kūryboje yra būdingi visi gyvybės laikinumo, mirties motyvai. Jo kūrinių pavadinimai visada buvo ilgi ir sudėtingi, maskuojantys kūrinio esmę, bet iš tiesų dažnai kalbantys apie gyvenimo laikinumą. Vienas žymiausiu jo mūrinių yra ryklio instaliacija pavadinimu „Fizinis mirties neįmanomumas kieno nors gyvo sąmonėje“. Kūrybinę instaliaciją menininkas papildė gyvais vabzdžiais, peteliškėmis. Taip pat viena iš garsių jo instaliacijų yra lentynų dėžės su įvairiais objektais, kurie irgi simbolizavo žmogaus gyvenimo trapumą. Savo tapybos darbuose D. Herstas vaizdavo didelius taškus, peteliškes, kūrė kompozicijas, naudodamas besisukantį mechanizmą. 2007 m. jis sukūrė vieną brangiausių kūrinių pavadinimu „Vardan Dievo meilės“, kuriame buvo platininė kaukolė su tikrais dantimis, inkrustuota deimantais. Šios kaukolės vertė galėjo būti apie 50 mln. svarų sterlingų. D. Herstas yra vienas iš brangiausiu pasaulyje menininkų, o jo turto vertė vertinama 330mln. JAV dorelių.

Taip pat skaitykite: TOP 10 gatvės menininko Banksy šedevrų

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

Vienas garsiausių pasaulio skulptorių ir tapytojų kolumbietis Fernandas Botero (Fernando Botero), geriausiai žinomas kaip išdidintų ir putlių figūrų: žmonių, gyvūnų, gamtos ­tapytojas.

Fernandas Botero gimė Kolumbijoje1932 m., mažame miestelyje Medeljine. Jo tėvas paliko motiną ir nuo to laiko tapo keliaujančiu prekeiviu, kuris mirė 1936 m. Dėl šios priežasties motinai su trimis vaikais buvo labai sunku išgyventi, jie visi gyveno visiškame skurde. Pasak, menininko, kuris matė tieks skurdo, tiek prabangaus gyvenimo, skurdas jį labiausiai išmokė vertinti tai, ką jis turi.

1947 m. prasidėjo menininko kūrybos etapas, F. Botero metė mokslus ir pradėjo dailininko karjerą. Pirmieji jo piešiniai buvo susiję su gimtojo miestelio kultūrinių gyvenimu bei bulių kautynėmis. 1948 m. pirmą kartą buvo eksponuojami jo kūriniai Medeljine kūrybos centro parodoje, kurioje jis buvo pastebėtas miesto laikraščio „El Colombiano“ redakcininkų. Šie jam pasiūlė bendradarbiauti, iliustruojant pagrindiniuose laikraščio puslapiuose. Kiek vėliau menininkas persikėlė į Bogotą, kurioje surengė personalinę parodą Leo Matiz galerijoje. Neturėdamas net 20 menininkas pelnė daug apdovanojimų, o apie jo kūrybą buvo parašyta monografija. 1952 m. laimėjo piniginį prizą Kolumbijos dailininkų parodoje. Iš karto po to persikėlė į Europą ir pradėjo studijuoti San Fernando dailės akademijoje, kurioje ėmė žavėtis garsaus Ispanų dailininkų Gojos ir Velaskeso paveikslais, kuriuos vėliau bandė kopijuoti ir pardavinėti turistams.

Iš tiesų, menininkas daug keliavo ir dar daugiau domėjosi senųjų dailininkų kūrybą, ją tyrinėjo, bandė suprasti ir atrasti savo meninį išskirtinumą, kurį atrado Niujorke. Nors šiame mieste dominavo meninė srovė abstraktusis ekspresionizmas, kuriam būdinga buvo vaizduoti daugiau emocijas negu realius objektus, tačiau pats F. Botero pareiškia, kad tikrojo meno reikia ieškoti realizme, todėl įkvėpimo ten ir ieškojo, nepaisant populiarių to laikmečio meno srovių. Kiekvienais metais dailininkas vis labiau ir labiau tobulėdavo, o jo padrikus potėpius pakeitė glotnūs teptuko prisilietimai.

Savo kūryboje F. Botero naudojo Europos modernizmo ir ikikolumbinės Amerikos kultūros motyvus. Jo darbai tapomi realistiniu motyvu, tačiau tam tikros detalės yra išryškinamos menininko darbuose: žmonių galvos, akys, gyvūnų kūnai ir kitos detalės. Kritikai F. Botero kūrybą vadino komiška, absurdiška ir gana kvaila. Tačiau dailininkas niekada nekreipė dėmesio į kritikus ir toliau realizavo save mene, kuris vėliau atnešė F. Botero meninį pripažinimą.

1973 m. Paryžiuje dailininkas nusprendė pamėginti kitą meninę sritį. Jis pradėjo kurti skulptūras, kurios buvo eksponuojamos Paryžiaus Eliziejaus laukuose, Karalienės Sofijos muziejuje Madride, Sinjoros aikštėje prie Uficių galerijo ir daugybė kitose įžymiuose vietose. Šiandiena menininko skulptūras bei paveikslus galima pamatyti jo gimtajame miestelyje Medeljine, F. Botero vardu pavadintoje aikštėje, Botero muziejuje, kuriame menininkas eksponuoja 123 savo kūrybinius darbus bei, žinoma, įvairiausiuose pasaulio miestų muziejuose bei skulptūrų parkuose. 

Taip pat skaitykite: Intelektualus pasaulis drobėje – Rene Magrito

Iš Pietų Afrikos kilęs gatvės menininkas Sonny žinomas dėl įspūdingų gyvūnų piešinių. Dailininkas piešia nykstančias gyvūnų rūšis taip bandydamas atkreipti visuomenės dėmesį į šią opią problemą. Sonny sukūrė paveikslų ir skulptūrų seriją, kurią pavadino „Už kaulą“. Tai jo bandymas įsigilinti į galimas gyvūnų nykimo priežastis visame pasaulyje bei atkreipti visuomenės dėmesį.

Kiekvieno gyvūno portretas tai tarsi subtilus žvilgsnis į emocinę, kultūrinę ir ekonominę kainą, kurią mes turėsime sumokėti, jei leisime šiems gyvūnams išnykti. Sonny dar labiau atkreipia visuomenės dėmesį išryškindamas tam tikras detales. Kiekvieno gyvūno viena veido pusė yra dekoruojama pagal jo kilmės vietinių genčių raštus, o auksine spalva menininkas paryškina brakonierių labiausiai vertinamą gyvūno kūno dalį. Pavydžiui drambliai daugiausia žudomi dėl brangių ilčių, o gorilos ir pandos dėl dantų – būtent tai savo paveiksluose ir išryškina menininkas.

Sonny ne tik piešia, jis taip pat pagamino rankomis dažytų skulptūrų rinkinį. Kiekvienas piešinys yra suporuotas su to gyvūno kaukolės kopija. Tai tarsi dar vienas priminimas apie tai, kas liks iš gyvūnų, jei žmonija ir toliau taip elgsis.

Menininkas ne tik kalba, bet ir daro. Jis pradėjo rinkti lėšas, kurios bus skirtos nykstančių gyvūnų rūšių išsaugojimui. Sonny darbų parodoje bus galima įsigyti ribotą kiekį rankų darbo spaudinių rinkinių, o pajamos bus skirtos organizacijai C.A.T. Ši organizacija bendradarbiauja su „Discovery“ ir „Pasaulio laukinės gamtos fondu“, kurie padeda išsaugoti beveik 2 milijonus hektarų žemės Indijoje ir Bhutane, siekiant užtikrinti sveiką buveinę tigrams.

Pasaulyje gyvena neįtikėnai daug įvairių gyvūnų rūšių. Kiekviena rūšis yra labai unikali ir skirtinga, todėl meninkas prisipažįsta, kad tyrinėti ir piešti gyvūnus jam visuomet labai įdomu. Sonny yra kilęs iš Pietų Afrikos, todėl laukinė gamta jam niekada nebuo svetima. Jau nuo paauglystės meninkas pradėjo labiau gilintis į gyvūnų elgseną, tačiau labiausiai jį sudomino gyūnų rūšių nykimo priežastys. Būtent tai ir buvo šio Sonny projekto pradžia.

Taip pat skaitykite: Žmonių ir gyvūnų kaulai atgyja antram gyvenimui [FOTO]

Prieš keletą metų Bostoną (JAV) užklupo didžiulis stingdantis šaltis, tačiau Bostono koledžas turėjo rimtesnių problemų nei žema temperatūra. Čia, studentų miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė ramus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų, vyko karas tarp studentų ir skulptūros. Iš tikro, vaikščiojant po koledžo teritoriją ir kiek akyliau ištyrinėjus, galima pamatyti šokiruojančią Tony Matelli sukurtą skulptūrą „Lunatikas“, kuri simbolizuoja nukentėjusių merginų tylą.

Tony Matelli sukurta skulptūra, kurioje lunatikuojantis vyras dėvi tik apatinius, labiau gąsdino vietinius gyventojus nei puošė koledžo teritoriją. Dėl šios statulos moterys jautėsi nesaugiai, o koledžo jaunuoliams tai buvo tiesiog girto žmogaus atvaizdas, kuris negalėjo simbolizuoti nieko daugiau, kaip apkvaitusį vyrą nuo svaigiųjų medžiagų. Tačiau viena pagrindinių priežasčių buvo ta, kad ši skulptūra priminė čia gyvenantį žmogų, kuris nebuvo nei nusikaltėlis, nei girtuoklis. Ši priežastis paskatino šimtai studentų pasirašyti peticiją, kuri reikalavo pašalinti „vaikščiojantį girtuoklį“ iš Wellesley koledžo teritorijos.

Šia istorija susidomėjo ir žymiausi JAV dienraščiai: “New York Times””, Wall Street Journal bei “Good Morning America“. Iš tiesų net pačiam skulptoriui tokia žmonių reakcija buvo netikėta. Pasak Matelli, ši vieta turėjo suteikti skulptūrai didesnį vienatvės vaizdą, kad žmogus atrodytų pasiklydęs bei pažeidžiamas. Jis negalėjo patikėti, kad vietiniams ši statula sukels priešiškus jausmus.

Po kurio laiko studentai ėmėsi kraštutinių veiksmų, kai gyventojų pasirašytos peticijos nepadėjo pasiekti norimų rezultatų. Šis vaikštantis lunatikas iš pradžių buvo aprengtas, kiek vėliau apmėtytas maistu, o galiausiai buvo sugadintas geltonais dažais. Toks vandalizmas menininką supykdė ir šis sutiko dalyvauti diskusijoje su vietiniais gyventojais prie apskrito stalo, kurioje studentai laimėjo. Dabar skulptūra yra eksponuojama Niujorko High Line parke. Šioje vietoje skulptūra tiesiog įgavo visiškai kitokį vaizdą. Ne tik turistai, bet ir vietiniai fotografavosi prie šio miegančio vyro.

Iš tikrųjų, per du metus šis meno kūrinys žmonių akimis pasikeitė: nuo tariamos grėsmės tapo puikus asmenukių objektas. Pats menininkas net po aršios kritikos ir nepasitenkinimo bangos nenustojo kurti panašaus tipo skulptūrų. Šiuo metu Matteli yra sukūręs net aštuonias lunatikuojančių žmonių skulptūras bei daugelį kitų meno kūrinių, kurie yra eksponuojami įvairiuose JAV miestuose.

Taip pat skaitykite: TOP 10 modernaus meno kūrėjų, kuriuos privalote žinoti

Andy Warholas buvo vienas iš sėkmingiausių ir labiausiai apmokamų XXa. antros pusės menininkų Niujorke. Savo požiūriu į pasaulį ir kaip jis turi būti perteikiamas mene A. Warholas pritraukė, tuo metu dar mažai kam žinomą, dailės kultūrą popart‘ą. Nepaisant nuolatos įsiplieskiančio ginčo tarp to laikotarpio vyraujančių menininkų ir šios dailės krypties, menininkas sugebėjo plėtoti popart‘o idėjas, sukurdamas daugybė modernaus stiliaus ir reklaminių paveikslų.

A.Warholas nuo pat mažens domėjosi menu. Per savo 9-ąjį gimtadienį berniukui mama padovanojo fotoaparatą, kad šis galėtų auginti ir atrasti savo meninius įgūdžius. Be to ši dovana buvo puikus laiko praleidimas, mat, A. Warholas nuo pat mažens kentė su nervų sistema susijusius sveikatos sutrikimus, dėl kurių jis dažnai turėdavo likti namie. Be fotografavimo berniukas būdamas vienas namuose dažnai klausydavosi radijo ir rinkdavo kino žvaigždžių nuotraukas, kurias vėliau apsiklijuodavo lovos rėmus. Menininkas nuo pat vaikystės lyg užsiprogramavo būti visų žinomas ir tapti žvaigžde, todėl jis daug mokėsi ir buvo itin kūrybingas. Kai atėjo laikas vaikus išleisti į aukštąjį mokslą šeimai prasidėjo sunkus laikotarpis. Jie turėjo pinigų mokslui tik vienam iš trijų vaikų. Tėvai nusprendė, kad reikia suteikti galimybę mokytis pačiam potencialiausiam vaikui, o tai buvo A. Warholas.

16 metų menininkas baigė vidurinę mokyklą, o 1945 m. A. Warholas mokėsi Carnegie technologijos institute (šiuo metu Carnegie Mellon universitete), kuriame jis mokėsi tapybos. Netrukus po studijų baigimo 1949m. jis persikėlė į Niujorką, kur dirbo kaip komercinis iliustruotojas. Jo pirmasis projektas skirtas „Glamour“ žurnale straipsniui. Per visą 50-ąjį dešimtmetį A. Warholas ne tik sėkmingai dirbo komerciniu iliustruotoju, bet ir turėjo pasirašęs darbo kontraktą su žinomais žurnalais Niujorke, tokiais kaip „Vogue“, „Harper’s Bazaar“ ir „The New Yorker“.

Jis taip pat sukūrė vietiniams mažmenininkams naują demonstruojamą reklamos būdą ant langų. Tokio būdo reklaminiai pranešimai susilaukė daugybės reklaminių kampanijų dėmėsio ir sulaukė net kelių apdovanojimų iš Amerikos meno instituto. Suprasdamas reklamos įmantrybes bei skambesio patrauklumą1950-ųjų metų pradžioje menininkas sutrumpino savo pavardę iš Warhola į Warhol. Jis buvo įsitikinęs, kad tokia jo pavardė bus kur kas skambesnė ir lengviau įsimintinesnė.

Būdamas vietinių gyventojų žinomas jis pasinaudojo galimybę parodyti savo meninius darbus. 1952 m. jis pristatė penkiolika piešinių personalinėje parodoje Niujorke, Hogo galerijoje. Nors jis eksponavo darbą keliose Niujorko vietose, tačiau menininkas buvo pastebėtas tik 1956m. MoMA laidoje, kurioje jis atkreipė dėmesį į naujos kartos menininkus, kurie padarė įtakos ir įkvėpė jį eksperimentuoti su savo piešiniais. Nuo1960 m. A. Warholas savo paveiksluose pradėjo naudoti reklamą ir kurti komiksus. Tokie išraiškingi ir vaizdžiai stilingi, pilni spalvų ir tuo pačiu tokio pat braižo, jų neįmanoma buvo sumaišyti su kitu meniniu stiliumi – šie darbai buvo ankstyvojo popart‘o pavyzdžiai.

Tačiau tolesni darbai, tokie kaip jo Brillo Boxes (1964), reikštų tiesioginį sukilimą prieš abstraktų ekspresionizmą. Iki devinto dešimtmečio Niujorko meno pasaulis buvo žiaurus, nes originalu ir populiaru buvo tai, kas buvo abstrakčiai ekspresionistiška: sunkiai suprantama, neįžiūrima, vientisai piešiama arba drabstoma iš emocijos, o kas paišydavo konkrečius vaizdinius, daiktus, būdavo niekam neįdomūs menininkai.

A. Worholas buvo vienas iš pirmųjų menininkų, kuris jautė, kad jo darbuose reikia sugrąžinti atvaizdus. Galerijos savininkas ir interjero dizaineris Muriel Latow davė A. Warholui idėją nutapyti konkretų, kasdienybėje naudojamą daiktą. Menininkas nusprendė, kad puiku būtų nutapyti sriubų skardines, kurias žmones naudoja nuolatos. Taip pat tokio panašaus pobūdžio darbuose menininkas viską taip nupaišydavo, kad iš šono atrodydavo, jog tai padaryta ne rankomis, o spausdinimo būdu.

Taigi, A.Warholas buvo ne tik puikus menininkas, bet ir labai sėkmingas reklaminių skelbimų kūrėjas. Jis naudojo savo prekybos techniką, kad sukurtų vaizdą, kuris būtų lengvai atpažįstamas, vizualiai stimuliuotų bei atkreiptų žmonių (vartotojų) dėmesį. Kodėl 32 kūriniai ant įprastos drobės užima didžiulę prabangią galerijos erdvę Niujorke? Todėl, kad kasdieninės vartojimo prekės ir reklamos vaizdai užtvindė amerikiečių gyvenimą taip greitai ir taip masiškai, kaip jokia kita meninė kryptis to dar niekada nespėjo padaryti.

Tai buvo tikrasis amžiaus klestėjimas, o A. Warholas buvo tas, kuris pasiūlė subtiliai atgaivinti tą abstrakciją per reklamą vaizdavimo būdu. Jis atgaivino drobę, kuriuose buvo vaizduojami reklaminiai šūkiai, įmantriai perteikiamos kasdieninės prekės. Visa tai buvo pateikiama pripildytuose prekybos centruose. Taigi, niekam nežinomas berniukas, kuris nuolatos kentė sveikatos sutrikimus ir vienui vienas pleškindavo fotoaparatu ir klausydavosi radijo, vieną dieną tapo panašus į tas žvaigždes, kurias kolekcionuodavo ant sienos virš lovos rėmo.

Taip pat skaitykite: TOP 10 modernaus meno kūrėjų, kuriuos privalote žinoti

Spalvingi dažai teškiami ir drabstomi iš spontaniškų emocijų, kurios užplūsta tuo momentu menininką. Abstraktus ekspresionizmas ­ tai ne tik būdas užpildyti drobe spalvomis ar įvairiomis potėpių formomis, tai būdas išreikšti ir tokiu būdų perteikti žmonėms savo giliai užslėptas emocijas. Vieni šį meną laiko įkvėpiančiu, kiti, mano, jog tai visiška beskonybė. Tačiau, kuo ši meno kryptis yra ypatinga?

Abstraktusis ekspresionizmas neformalus, be taisyklių ir nesuvaržytas judėjimas, kuris susikūrė Amerikoje, XX amžiaus penkto dešimtmečio viduryje. Šio judėjimo filosofija yra egzistencialistiniai klausimai. Ji svarsto apie žmogaus vidines kovas, kuriose varžosi jo protas su širdimi, godumas ir saikas, užslėpti troškimai ir pareigos šauksmas.

Taip pat menininkai buvo skatinami išeiti iš komforto zonos ir patirti tai, kas dar nepatirta. Žmonės siekė atrasti ir suprasti save per meną, nevaržant idealių normų, taisyklių ar mene egzistuojančios dieviškosios proporcijos. Toks menas žmogui ne tik padėjo atsiskleisti ir būti tokiu, koks jis yra iš tiesų, bet ir sukelti žmonėms emocijas bei išryškinti to laikotarpio problemas.

Vienas reikšmingiausių abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovų buvo Džeksonas Polokas. Dailininkas išsiskyrė savo kūrybiniu stiliumi, mat, šis netapydavo piešinių, o taškydavo, laistydavo, purkšdavo dažus ant drobės apimtas spontaniškų emocijų. Taip pat reiktų pabrėžti, kad menininkas niekada nenaudojo molberto, jis visada kurdavo pasidėjęs drobę ant grindų.

Pagrindinė problema buvo spalvų dinamiškumas, kurį sunku išgauti kūrybos proceso metu. Šio menininko įžymusis piešinys “Nr. 5, 1948″ yra vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų. Jis buvo parduotas 2006 metais JAV aukcione už 140 milijonų JAV dolerių. Šis paveikslas pakerėjo daugumą širdžių savo varvančiu, lyg žaizda, stiliumi.

Taip pat dar vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų yra „Moteris III“ sukurta JAV skulptorius ir abstraktaus ekspresionizmo tapytojo Vilemo De Koningo. Šis paveikslas buvo nupirktas už 137,5 mln. JAV dolerių. Dailininko tapyba išsiskyrė nuo Džeksono Poloko tuo, kad šis tapymo būdas buvo kur kas kuklesnis, tapomi konkretesni vaizduojami vaizdai, o drobės nebuvo tokios didelės. Vilemo De Koningo paveiksluose buvo kuriamas abstraktus fonas arba geometrinė abstrakcija. Tokiame fone dailininkas išskirdavo ir pavaizduodavo vieną galingą figūrą, kuri ir sukurdavo lyrišką arba intymią nuotaiką.

Neretai šiuolaikinis žmogus žiūrėdamas į to laikmečio nupaišytus abstraktaus ekspresionizmo darbus nesupranta, kuo šie paveikslai yra tokie įspūdingi. Tačiau, ekspertai teigia, kad jei žmogus ne tik žvilgtelėtų į dažų sluoksnius ant drobes, bet ir įdėmiau pasižiūrėtų į piešinį: jame dominuojančias spalvas, išryškintas detales, nutapymo metus, žinotų istoriją ­ tada jis pamatytų dailininkų patirtas bei perteiktas emocijas.

Taip pat skaitykite: Popart‘o eros pradininkas Andy Warholas [FOTO]

Jeronimas Boschas – meno genijus, apokalipsės dailininkas, tapęs prieš 500 metų. Išgarsėjo fantasmagoriškais kūriniais, kuriuose menininkas išsamiai vaizdavo godžius, menkos moralės, pilnus tuštybės, gyvūnus su tam tikromis žmogaus savybėmis, baisius padarus, demonus, kurie kankindavo ir gąsdindavo – visi jo kūriniai lyg nesibaigiantys ir baisūs pasakojimai apie nedorą bei tuštybės pilną žmonių gyvenimą.

Jeronimas Boschas ­ flamandų ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkas. Šiam stiliui būdingas realus tikrovės vaizdavimas, skiriamas itin didėlis dėmesys detalėms, piešinyje gausu religinių simbolių, o spalvos ryškios ir sodrios. Jo kūryba skirstoma į tris dalis. Pirmoji buvo niekuo neypatinga: vyravo tradicinės religinės tematikos. Iš pradžių Boscho kūryba buvo tokia dėl to, jog jo žmona įstojo į „Švč. Mergelės Marijos“ įtakingą religinę bendruomenę , kuriai menininkas įsipareigojo nupiešti keletą religingų paveikslų. Antrajam dailės etapui buvo priskiriami didieji altoriniai triptikai (religiniai paveikslai iš trijų dalių). Juose menininkas atskleidė savo kūrybiškumą išlaisvindamas fantaziją. Trečias Boscho kūrybos etapas yra pavieniai paveikslai, piešiami be ištęstinių dalių. Boscho paskutiniu kūrybos etapu imta laikyti eretiku, nes jo kūryba žmonėms atrodydavo daugiaprasmiška.

Žymiausias Boscho darbas yra „Žemiškųjų malonumų sodas“, kuriame vaizduojamas kairėje paveikslo dalyje Rojus. Šioje pusėj žmonės laimingi, taikūs, gyvenantys dorą bei ramų gyvenimą, gamta pilna gėrybių, įvairiausių gyvūnų rūšių, kurie taikiai sugyvena su žmogumi. Centrinė paveikslo dalis yra apie Žemę, kurioje žmonės tenkina savo nuolatos didėjančius troškimus, aistras, pabrėžiamas vienas kito išnaudojimas – tai nepaslėptas žmonijos veidas, visuomenės moralinis bei dvasinis nuopuolis. Dešinėje paveikslo pusėje yra pragaras, kuriame vaizduojami nusidėjėliai. Šalia jų yra daugybė detalių, kurios leidžia žiūrovui suprasti, už kokias nuodėmes šie žmonės yra kankinami. Laiko vergai, apgavikiški Dievo tarnai, lošėjai, narkomanai – visi jie nupaišyti didelėje agonijoje.

Dauguma žmonių šiuo talentingu dailininku žavėjosi, jo paveikslus kolekcionavo net Ispanijos karalius Pilypas II, o XX amžiaus siurrealistai sėmėsi minčių ir įkvėpimo iš menininko fantasmagoriškų kūrinių. Taip pat reiktų pabrėžti, kad Boscho kūryba bei stilistinis braižas buvo mėgdžiojamas kitų dailininkų. Dėl šios priežasties daugelis piešinių, kurie buvo laikomi autentiškais, laikui bėgant tapo tik imitacijomis. Šiai dienai pripažintų autentiškų Boscho paveikslų yra tik 25, iš kurių tik 7 yra su jo asmeniniu parašu.

Iš tikrųjų sunku būtų atrasti pasaulyje tokį talentingą menininką, kurio kūrybą susilauktų daugybės įvairiausių atgarsių: vieni jo darbus laiko demoniškais, o jį patį bažnyčios priešu eretiku, tačiau kita pusė dailininką palaiko, juo žavisi, dėl mokėjimo parodyti tikrą žmonijos veidą ir neslėpti to po religinėmis dogmomis.

Taip pat skaitykite: Hiperbolizuotų formų genijus Fernandas Botero (N-18)

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

Dailininkas Liusjenas Froidas net pačius gražiausius žmones paversdavo šaltais ir atgrasančiais. Matyt, dėl to, kad dailininkas tapydavo tik gerai psichologiškai ištyrinėtus žmones: draugus ir šeimos narius, žmonas ir meilužes bei, galiausiai, menininkas vaizduodavo patį save.

L. Froidas. buvo XXa britų menininkas, garsus nupieštais ir nutapytais nemaloniais, anatomiją išryškinančiais piešiniais. Dailininkas gimė 1922 m. gruodžio 8 d. Berlyne. Jo tėvas Ernstas Froidas buvo architektas, mama Lucie Brasch garsi meno istorikė, o senelis Z. Froidas − buvo garsus XX a. pradžioje, austrų psichiatras, psichologas, psichoanalizės pradininkas. Manoma, kad dailininko polinkį paišyti gerai išanalizuotus žmones ir portretuose perteikti tam tikrą jų charakterį galėjo paskatinti būtent senelis.

L. Froidas gyveno bohemišką gyvenimą. Jis buvo nepaklusnus valdžiai, santvarkai, nuolatos maištaudavo, taip pat buvo išmestas iš kelių dailės mokyklų. Jau nuo pat mažens dailininkas nesielgė kaip visi, dažnai eidavo prieš srovę, kas ir lėmė jo visiškai neįprastą tuo laikotarpiu meninį stilių. Visi jo portretai iki pat menininko gyvenimo pabaigos išlaikė tą patį savitą modernaus realizmo stilių.

Garsi L. Froido pavardė pritraukė intelektualius, pasiturinčius žmones, kurie jam padėjo kūrybiniame gyvenime bei užmegzti daugybė naudingų pažinčių su garsiais žmonėmis. Menininkas susidraugavo su intelektualu Stephen Spender, jo rėmėju tapo pasiturintis kolekcionierius Peter Watson. Dėl šios priežasties L. Froidas nevaržomai galėjo užsiiminėti tapyba. Tačiau didžiausias meninis lūžis jo gyvenime nutiko, kai gyvendamas bohemišką, visiškai nerūpestingą gyvenimą kartu su Britanijos aristokratų, socialistų ir menininkų kompanija jis susidraugauja su dailininku Francisas Baconas. Nauja draugystė su dailininku praplėtė L. Froido meninį suvokimą apie meną ir kūrybą.

Dailininkas dažnai savo kūriniuose naudojo impasto tapymo būdą, kai dedamas storas aliejinių, akrilinių ar guašo dažų sluoksnis ant drobės. Tokiu būdų yra siekiama išgauti iškilusį, šviesą atspindintį vaizdą. 1947 m. dailininkas sukūrė pirmą reikšmingą paveikslą „Mergina su tamsiu švarku“ − draugės portretą. Vėliau jis nutapė „Padingtono interjeras“ paveikslą , kuris tiksliai atskleidė L. Froido kūrybos esmę – realistinį žmogaus vaizdavimą, išryškinant to žmogaus emocinę būseną ir psichologinius bruožus. Be to L. Froidas ypač mėgo paišyti savo motinos portretus, jos portretų dailininkas turi visą kolekciją. Jis taip pat mėgo paišyti grafinio stiliaus portretus. Sukūrė ne mažiau kaip 75 ofortų. Dauguma darbų buvo nupaišyti jo įkurtoje modelių studijoje.

Ir šiomis dienomis menininkas ir jo darbai yra žinomi visame pasaulyje. Dauguma žavisi L. Froido darbais ir tuo, kad dailininkas niekada nesiekė idealizuoti piešiamo žmogaus, kiekviename portrete jis norėjo atskleisti individualias žmogaus emocines ir psichologines būsenas, išryškinti kūno netobulumą, sąmyši, liūdesį ir kitas slogias emocijas.

Taip pat skaitykite: Moterų kūnai iš niekada nematytos perspektyvos [FOTO] (N-18)

Banksy Monoliza nelaiko rankų suglaudusi ir nerymo Luvro muziejuje už stiklo, ši Monaliza kitokia, ji yra užsidėjusi ausines ir laiko kulkosvaidį. Kituose kūriniuose galima pamatyti mergaitę, kuri paleidžia pavėjui širdies formos balioną, o visai netoli kaukėtas vyras metantis it granatą gėlių puokštę – jei pasaulis būtų toks, kaip vaizduoja prieštaringiausias anoniminis gatvės menininkas Banksy, tada jis būtų iki skausmo teisingas.

Banksy menas bet kuriuo momentu, bet kuriam pasaulio krašte gali paveikti ir šokiruoti atsitiktinius praeivius. Šis menas plinta it virusas po internetą, žmonės žavisi šio menininko darbų idėjomis. Tai XXa. pab. pagarsėjęs Britų grafitininkas, meninių instaliacijų genijus. Kai kurie mano, kad po Banksy slapyvardžių slypi moteris, tačiau menininko tapatybė niekas nesugebėjo atskleisti net tada, kai jis pasirodydavo viešumoje ant scenos ar duodavo interviu įžymiems žurnalistams. Simonas Hatenstonas buvo vienas sėkmingiausių žurnalistų, kuriam pavyko pakalbinti Bansky. Žurnalistas menininko charakterį ir kalbėjimo manierą apibudina panašiu kaip aktoriaus Jimy Nailo ir britų reperio Maiko Skinerio mišinį.

Nuo 1990-1994 m. Banksy buvo susidomėjęs garsių tuo metu grafitininkų „DryBreadZ“ darbais, o vėliau kartu su šia grupe pradėjo dirbti. Kūrė grafitį meną ir idėjų ieškojo, žavėdamasis „Blek Le Rat“ darbais, menininkas dažnai perdirbdavo jų senas idėjas ir paverdavo savo naujais kūriniais. Per tą laiką, kai buvo menininkų grupėje „DryBreadZ“, jį pastebėjo vienas garsus Brisolio fotografas Styvas Lazaridesas, kuris pradėjo pardavinėti Banksy kūrinius, o kiek vėliau tapo jo atstovu. Tai buvo pirmieji menininko žingsniai link populiarumo.

1997 m. „The Lite Mild West“ buvo pirmasis Banksy kūrinys išmargintas grafičiu ant sienos viename iš Bristolyje esančių pastatų. Šiame darbe yra pavaizduotas meškiukas laikantis Molotovo koktelį, o šalia jo trys ginkluoti policininkai. Menininkas nupaišė įvykį, kuris buvo iššauktas Bristolio politikų. Šie priimdami nepalankų politinį sprendimą sulaukė neigiamo atsako iš partizanų: tarp vadinamų „hipių“ ir valdžios kilo didžiulės riaušės. Kiek vėliau šį piešinį bandė sugadinti raudonais dažais, skandalingais užrašais, tačiau šiandien „The Lite Mild West“ yra įtrauktas ne tik į Britolio miesto architektūrinį paveldą, bet ir yra vienas iš lankomiausių objektų visame mieste.

Tačiau menininkas išgarsėjo tik 2000 m., kai pradėjo plačiai taikyti ką tik atrastą trafaretinį meno būdą. Ši idėja kilo, kai vieną vakarą paišydamas ant sienų jis buvo pastabėtas policijos. Eilinį sykį sprukdamas nuo pareigūnų sugalvojo pasislėpė už šiukšlių mašinos, ant kurios jis tą kartą pamatė trafaretiniu būdų užpurkštos mašinos serijinį numerį. Tai buvo naujas, greitesnis ir saugesnis dažymo būdas, kurį panaudojo savo grafiti kūriniuose. Uždėdamas vieną ant kito trafaretą menininkas sukurdavo per labai trumpą laiką tikrą šedevrą. Taikydamas šią techniką Banksy greitai išsiskyrė iš kitų Bristolio ir net viso Londono menininkų.

Banksy savo kūriniuose vaizduoja pasaulyje įvykius, apie kuriuos dauguma nenori kalbėti, matyti ir nenori žinoti. Tai žinutės forma, kurioje jis suteikia savo kūriniams absurdiškas, humoristines ar satyrines idėjas. Jis nenori, kad žmonės pamirštų įvykius, veiksmus ar darbus, kuriuos jie ignoruoja, skatina ar net kuriuose jie patys dalyvauja. Menininkas nevengia per kūrinius perteikti savo nuomonės apie karą, kapitalizmą, elitą, politiką ar net pačia visuomenę.

Banksy yra laikomas menininku „teroristu“ dėl to, kad apsilankydamas žymiausiuose Amerikos muziejuose ir Broklino muziejuje, jis mėgdavo „patobulinti“ meno portretus. Pasak Banksy jis taip darydavo dėl kilnios priežasties. Jis norėdavo, jog žmonės atkreiptų dėmesį į gražius, bet nepastebimus paveikslus. Štai vienas skandalingiausių įvykių nuaidėjęs per visą pasaulį buvo Banksy iškrėstas pokštas Niujorko muziejuje „Metropolitan“. Kuriame jis nusprendė ant aristokratės moters portreto priklijuoti dujokaukę. Nepatikėsite, bet šios išdaigos nepastebėjo net darbuotojai, tik po kelių dienų buvo išsiaiškinta, kad šis paveikslas yra Banksy iškrėstas pokštas.

Banksy ne tik lankosi muziejuose, bet ir mėgsta apsilankyti zoologijos soduose. Viename iš esančių Londone zoologijos sodų menininkas „teroristas“ kiek patobulino aplinką, siekdamas atkreipti dėmesį į nelaisvėje laikomus gyvūnus. Banksy pingvinų narve parašė: „Mums nusibodo žuvis!“ , o įsmukęs į dramblių aptvarą užrašė ilgą žinutę „Noriu iš čia ištrūkti! Čia taip šalta. Prižiūrėtojai smirda. Nuobodu. Nuobodu. Nuobodu.“

Kol valdžia plauna Banksy papuoštas sienas religinėmis, politinėmis, ekonominėmis bei socialinėmis temomis, tuo tarpu menininkas skelbia savo asmeninėje internetinėje paskyroje „Facebook“ ir „Twitter“ apie kitus, ką tik sukurtus darbus bei ragina žmones patiems atrasti, fotografuoti bei įsiamžinti prie jo sukurtų šedevrų, kol šie dar nesunaikinti.

Grafiti stiliaus Banksy darbai kiekvieną akimirką brangstą, tačiau menininkas jų neparduoda. Londono aukcione buvo parduotas vienas iš brangiausiai gatvės menininko darbų „Bombing Middle England”. Šis kūrinys buvo parduotas už 102 tūkstančių svarų. Tokia didelė suma taip paveikė ir supykdė autorių, kad šis savo internetinėje paskyroje rašė: „Aš negaliu patikėti, kad jūs, silpnapročiai, perkat šitą šlamštą!“. Anot menininko, darbai gražiausi yra ne meno muziejuose, ne namų interjere, o gatvėse: ant sienų, stotelių, po tiltais – lauke, bet ne viduje. Vėliau jis savo darbų niekam nepardavė, išskyrus tą atvejį, kai sukūrė viršelį roko grupei „Blur“, kuri 2003 m.išleido albumą. Nors Roko grupei tai kainavo 10 tūkstančių svarų, tačiau ši išskirtinė nuo visų kitų roko grupių tuo, kad jų albumo viršelį papuošė įžymus, neparduodamų darbų menininkas, „teroristas“ – Banksy.

Naujausiu „šedevru” šį savaitgalį Banksy sužibėjo Sothbys aukcione, kur 1,4 milijono dolerių kainavęs gatvės menininko darbas „Mergaitė su raudonu balionu” susinaikino vos tik jį įsigijus naujam pirkėjui. Paveikslo rėme buvo paslėptas sumontuotas naikinimo mechanizmas. Banksy ir vėl laimėjo!

Taip pat skaitykite: Banksy filmas „Išėjimas per suvenyrų krautuvėlę“ – menas ar melas?

Damienas Herstas (Damien Hirst) – vienas labiausiai provokuojančių bei šokiruojančių planetos menininkų, dešimto dešimtmečio meno superžvaigždė. Kaip jaunas ir beveik nežinomas menininkas, D. Herstas pakilo aukštai ir tapo žinomas visame pasaulyje labai greitai. Jo kūrybai  būdingi gyvybės laikinumo, mirties tematikos, o kūrinių pavadinimai visada buvo ilgi ir sudėtingi, maskuojantys kūrinio esmę, bet iš tiesų dažnai kalbantys apie gyvenimo laikinumą.

Damienas Herstas gimė 1965 m. Bristolyje, Anglijoje. Berniuko paauglystės ir maišto laikotarpis buvo itin komplikuotas, gal būt dėl to, kad jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos 12m. ir berniukas turėjo augti tik su mama. D. Herstas savo paauglystės laikotarpiu buvo ne vieną kartą suimtas už parduotuvių vagystes bei nebuvo gabus mokslams. Tačiau mama pastebėjusi, kad jam itin gerai sekasi mene, leido jį į universitetą. 1970-ųjų pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje Hirstas domėjosi pankų muzika ir ypač kreipė dėmesį į socialinę aplinką, kuri vyravo britų kultūroje, žmonių tradicijos, konfliktinės situacijos, be to jam buvo įdomūs ir gravitacijos dėsniai. Dėl jo pomėgių susiformavo puikus gyvenimo aplinkos suvokimas, kurį vėliau žmonės išvys jo kūrybiniuose darbuose.

Taigi, D. Herstas savo meninius sugebėjimus tobulino Goldsmiths koledže. Šioje mokymo įstaigoje jis išgarsėjo ne tik kaip kuratorius, bet kaip puikus menininkas. 1988m. su keletą bendraminčių studentų suorganizavo parodą pavadinimu „Įšalimas. Šios parodos metu susiformavo Jaunųjų Britanijos Menininkų grupė, kuri tapo itin sėkminga Britanijoje. Paradoksalu, bet iš šios menininkų grupės D. Herstas ilgainiui tapo žymiausiu menininku, nors jo darbai parodoje „Įšalimas“ buvo beveik nepastebėti. Tačiau tuo metu parodoje apsilankė įtakingas Anglijos meno kolekcionierių Charles Saatchi. Būtent per jį D. Herstas sparčiai pradėjo garsėti savo instaliacijomis, kuriose pristatydavo vitrinose formaldehide įmerktus žuvusius gyvūnus.

Jo kūrybai būdingas mirties, laikinumo motyvai. O pačios instaliacijos turėjo sudėtingus, maskuojančius pavadinimus, kurie iš tiesų bylojo apie gyvenimą ir jo prasmę. Pavyzdžiui, vienas geriausiai žinomų jo kūrinių yra 1991 m. ryklio instaliacija formaldehide įmantriu pavadinimu „Fizinis mirties neįmanomumas kieno nors gyvo sąmonėje“. Šią instaliaciją menininkas papildydavo gyvais vabzdžiais ir peteliškėmis. Kitą instaliacijų grupę sudarė lentynų dėžės su įvairiais objektais. Žinoma, šie objektai nebuvo vien gyvūnų kūno dalys, tai buvo ir nebereikalingi, praeityje lyg sustingę kasdieniniai daiktai.

Savo darbuose Herstas perteikia savo sudėtingą požiūrį apie egzistenciją ir mirtį.  Juose keliami klausimai apie mūsų ribas, kurios skiria aistrą ir baimę, gyvenimą ir mirtį,  priežastį ir tikėjimą, meilę ir neapykantą. Herstas naudoja mokslo ir religijos priemones ir ikonografiją, kuria skulptūras ir piešinius kuriuose grožis ir įtampa siūlo žiūrovui pažvelgti į meną, kuris pranoksta mūsų supratimą tose srityse. „Gyvenime yra keturi svarbūs dalykai: tikėjimas, meilė, menas ir mokslas“, teigia menininkas. „Geriausiu atveju, jie visi yra tiesiog priemonės padedančios tau rasti kelią per tamsą. Nei vienas iš jų taip gerai neveikia, tačiau, jie padeda. Iš jų visų mokslas dabar atrodo vienintėlis. Kaip religija, jis suteikia vilties kibirkštį, jog galbūt pabaigoje viskas bus gerai…“

Damienas Herstas yra plačiai žinomas savo meninėmis instaliacijomis – stikliniai kubai, kuriuose užkonservuoti įvairūs gyvūnai, tokie kaip karvės, avys ir ryklys. Na ir žinoma sugrįžkime prie karvės galvos su daugybe gyvų musių, kurios gyvena misdamos galvos mėsa. Tai viena iš daugiausiai kritikos ir susidomėjimo susilaukusių instaliacijų, pavadinimu „Tūkstantis metų”. Šiuo savo darbu autorius norėjo pavaizduoti gyvybės ratą. Žiūrovai galėjo matyti kaip vienos musės miršta įskridusios į elektrinį musgaudį, o kitos dauginasi ir minta toliau, taip išlaikydamos gyvybės rato ritmą.

Damienas Herstas savo kūryboje neapsiriboja vien negyvų padarų instaliacijomis, galima pamatyti daug jo piešinių, nuotraukų, sukurtų siužetų ir netgi režisuotų klipų. Įdomu faktas, kad autorius nekuria vienas. Jis turi nemažai asistentų, kurie atlieką už jį daug laiko atimančius „nemeniškus“ darbus. Pavyzdžiui, garsusis piešinys ir spalvotų apskritimų, kuris vėliau tapo kaip interjero ir dizaino dalis, buvo atliktas vienos jo asistentės. Pasak pačio autoriaus: „Aš nupiešiau tik penkis pirmus apskritimus, toliau perdaviau darbą Reičel. Aš negalėjau būti sušiktu subingalviu ir piešti tas dėmes. Jos yra šūdas sulyginus su…”. Dėl šios priežasties jo darbai dažnai sukelia diskusijas apie autentiškumą, tačiau pats autorius teigia, jog vienintelis skirtumas tarp jo asistento ir jo pačio pieštos dėmės yra pinigai.

Dažnai Damienas Herstas yra vadinamas apsukriu verslininku, nes iš savo kūrybos kraunasi milijonus šlamančių. Šio menininko pasaulinis pripažinimas ir nekrintanti žvaigždė aiškiai atsispindi banko sąskaitoje. Jau viena iš pirmųjų jo skulptūrų „Himnas“ buvo parduota už vieną milijoną svarų sterlingų.

Savo tapybos darbuose D. Herstas vaizdavo didelius ir mažus taškus, peteliškes, kūrė kompozicijas, naudodamas besisukantį mechanizmą. 2007 m. jis sukūrė vieną brangiausių kūrinių pavadinimu „Vardan Dievo meilės“, kuriame buvo platininė kaukolė su tikrais dantimis, inkrustuota deimantais. Šios kaukolės vertė galėjo būti apie 50 mln. svarų sterlingų. D. Herstas yra vienas iš brangiausiu pasaulyje menininkų, o jo turto vertė vertinama 330mln. JAV dorelių.

Monika Bentaitė, Augustė Gumbytė

Taip pat skaitykite: Jeronimas Boschas, arba tikrasis žmonijos veidas mene [FOTO]

Nors sakoma gyvenimas imituoja meną, akivaizdu, jog kinas tą daro taip pat sėkmingai.

Kino kūrėjas Vugar Efendi kino projekte “Film Meets Art II” atskleidžia tiesioginį ryšį tarp meno darbų ir mums atpažįstamų kino kadrų.

Kaip filmų fanatikas, Vugar filmuoja ir redaguoja trumpus vaizdo įrašus bei rašo jų scenarijus. Anksčiau šiais metais jis išleido video “Film Meets Art”, kūrinį, kuriame nagrinėjamas dailės ir kino santykis. Trijų minučių filme jis nagrinėja žinomų juostų, tokių kaip “Django Unchained” ir “Psycho” bei žinomų dailininkų, tokių kaip Leonardo da Vinci ir Sandro Botticelli kūrybos sąsajas. Po pirmojo projekto sėkmės Vugaro pristatė antrą darbą “Film Meets Art II”.

Kaip ir pirmojoje dalyje čia meistriškai sugrupuotas gerai žinomų kino scenų ir žinomų paveikslų, įkvėpėjusių juos, palyginimas. Nors kai kurių darbų panašumas yra akivaizdus, ​​kaip sentimentali scena iš Steveno Spielbergo “Saulės imperijos” ir beveik identiškos Normano Rockwello tapybos darbo, kiti sugretinimai yra šiek tiek mažiau akivaizdūs, bet taip pat neabejotinai verti mūsų dėmesio.

Jacques-Louis David, Napoleonas keta Alpes (1801) ir Sofia Coppola, Marie Antionette (2006)

Jean-Auguste-Dominique Ingres, Haremo baseinas (1828) ir Jean-Luc Godard, Aistra (1982)

Jean-Hippolyte Flandrin, Jaunuolis prie jūros(1836) ir Paul Thomas Anderson, Bus kraujo (2007)

Norman Rockwell, Laisvės nuo baimės (1943) ir Steven Spielberg, Saulės imperija (1987)

John Constable, Malvern Hall, Warwickshire (1809) ir Stanley Kubrick, Barry Lyndon(1975)

Otto Dix, Žurnalistės Sylvia von Harden portretas (1926) ir Bob Fosse, Kabaretas (1972)

René Magritte, L’Empire des lumières (1954) ir William Friedkin, The Egzorcistas (1973)

Pieter Bruegel the Elder, Medžiotojai sniege (1565) ir Andrėjus Tarkovskis, Veidrodis (1975)

Pieter Bruegel the Elder, Babelio bokštas (1563) and Fritz Lang, Metropolis (1927)

Taip pat skaitykite: Gražiausi kadrai kino istorijoje

Šiuo metu menininkas Vilius Ksaveras Slavinskas savo naują personalinę parodą “Kitokie kitaip” eksponuoja “Kauno rajono Kačerginės daugiafunkciniame centre”. Parodoje, kaip pastaruoju metu įprasta menininkui, žiūrovui pateikti tapybos darbai.

Šioje erdvėje eksponuojami kūriniai nužymi linkmę nuo figūrinės abstrakcijos, su įvairiais personažais – būtybėmis iki abstrakčių kūrinių – kompozicijų, kuriuose spalvų, teptuko potėpių dėka perteikiamos įvairiausios emocijos, jausenos. Kiekvienas kūrinys siūlo savąją istoriją, skirtingas perskaitymo perspektyvas, kurias kartais padeda iššifruoti autoriaus pateikiamas pavadinimas, kitais, suteikiant tik labai abstrakčią nuorodą, tarsi paliekama kūrinio stebėtojui nuspręsti pačiam.

Įdėmiau žvilgtelėjus į menininko darbus, norisi sustoti prie kontrasto aspekto. Kontrastingumas būdingas tiek spalvų paletės pasirinkimuose, tiek temose: pavadinimuose, darbuose veikiančiose nuotaikose, tiek, galima ryškiai pastebėti ir šioje parodoje, kūrinių formoje – kompozicijoje, laviruojant tarp detalumo: veikėjų, apibrėžtų, autoriui būdingu kontūrų iki abstrakčių, išplaukiančių linijų, persidengiančių formų.

Norisi, per šią kontrastingumo, bet turinčio, tam tikrą panašumą prizmę pasiūlyti pasidairyti į konkrečius kūrinius. Kaip pavyzdį, galima pasirinkti du kūrinius, gana lakoniškais pavadinimais “Ekspresija” ir “Abstrakcija”. Pirmasis ryškių spalvų, aštrių potėpių bei turintis tam tikras nuorodas į galimas figūras, kūrinio veikėjus; antrasis priešingai pakankamai nuosaikaus, švelnaus kolorito, talpinantis savyje nuotaikas, jausmus, bet nepasižymintis bent kiek aiškesniu siužetu.

Kitais pavyzdžiais galėtų būti du kūriniai, atstovaujantys figūrinę abstrakciją, tačiau kontrastuojantys savo temomis, menininko kuriamais personažais. Kūrinyje, kaip diktuoja jau pavadinimas “ Šviesios mintys”, viskas – kompozicija, spalvų gama, perteikiamos būtybės atliepia pozityvią, šviesią atmosferą; tuo tarpu kitame “ Depresija” – matomi sudėtingi išgyvenimai, personažai netgi, galima sakyti, prisodrinti tam tikro tragizmo.

V.K. Slavinskas ypatingai produktyvus menininkas, dažnai rengiantis personalines parodas, taip pat dalyvaujantis grupinėse teminėse menininkų parodose, kai kurias iš jų, skirtas svarbioms Lietuvos šventėms, tą tikrai žino jo kūrybos gerbėjai, inicijuoja, organizuoja ir pats menininkas. Taip pat, verta paminėti, šis menininkas rūpinasi ir savo kūrybos prieinamumu, norintiems geriau pažinti jo kūrinius, jau, kuris laikas jie pasiekiami internete (artvikas.lt).

Galimybė pažinti ne tik, pastaruoju metu parodose eksponuojamus tapybos, bet ir kūrinius, sukurtus kitomis technikomis: akvarele, mišrią technika, skatina kalbėti, retoriškai užklausti menininko kodėl gi jie neatkeliauja į parodų erdves?.. Akvarelės technika sukurtos kompozicijos su figūromis, dar kartais įsiterpia tarp akrilu tapytų kūrinių, tačiau, puslapyje paties menininko įvardinti ‘peizažai” retai sulaukia platesnio žiūrovo žvilgsnio, nors, reikia pastebėti šie kūriniai tikrai neprimena tradicinių lyrinių peizažų, kai kuriuose darbuose galima pamatyti ir ekspresyvaus teptuko mosto, ir abstraktaus, sąlyginio gamtos vaizdinio užfiksavimo.

Taip pat, atskiro dėmesio tikrai verti, kiek anksčiau V.K. Slavinsko sukurti mišrios technikos darbai – koliažai, kuriuose pasitelkiant tapybos techniką ir šiuolaikinės visuomenės simbolius, reflektuojamos pačios įvairiausios temos; kūriniuose galima pastebėti įvairių naratyvų, paradoksalių jungčių, skatinančių kvestionuoti aktualias mūsų šiandienos temas. Šiuose kūriniuose, taip pat svarbus tapybinis dėmuo – vyrauja, visoje menininko kūryboje svarbi figūrinė abstrakcija, kuri koliažuose paprastai jungiama su rastais elementais – iškarpomis iš populiariosios kultūros leidinių, parenkant reikalingiausią detalę, aktualų vaizdinį, kelių žodžių junginį, citatą, ar tiesiog vieną raktažodį, apjungiantį visą kūrinio užmanymą, darbo kompoziciją.

“Kitokie kitaip” – V.K. Slavinsko personalinė paroda gausi svarių, impresyvių tapybos kūrinių, bet kodėl gi ateityje nepagalvojus apie “dar kitaip” ir nepasitelkus platesnio, įvairiomis technikomis sukurtos kūrybos arsenalo?

Visame pasaulyje modernaus meno kūrėjai siekia atkreipti žmogaus dėmesį į aktualias to laikotarpio temas: politines, socialines, kultūrines bei ekonomines. Menininkai nori, kad žmogus ne tik matytų grožį, jam įprastas detales, spalvas, bet pamatytų ir tą tikrąją realybę, kuri pasislepia už daugybės pompastinių, gražių, ryškių bei įmantrių formų.

Modernizmas užsimezgė kaip kultūrinė forma XIX a. viduryje, kiek vėliau pasireiškė mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Modernizmą galima aptikti visuose ugdymo sferose: fizikoje (moderni kvantinė ir reliatyvumo fizika), filosofijoje (moderni analitinė ir kontinentinė filosofija), matematikoje (modernių skaičių matematika) ir, žinoma, dailėje (modernusis menas). Dailėje šio judėjimo tikslas yra parodyti kiekvienam žmogui realybę, besislepiančią po grožio miražu. Štai 10 žymiausių pasaulio menininkų, kurie daro didžiulę įtaką šiuolaikinei meninei kultūrai.

Džefas Kunsas

Jeff Koons / Tom Powel Imaging nuotr.

XX a. pab. ir XXI a. pr. JAV modernaus meno skulptorius bei tapytojas. Jo kūryboje gausu ryškių spalvų. Pastebėta, kad nuo pat jaunystės menininkas išsiskyrė iš kitų iššaukiančiais drabužiais bei keistomis ir labai ryškiomis šukuosenomis. Dž. Kunso darbai ne tik spalvingi, bet ir glaudžiai susiję su masine vartotojiška kultūra. Modernaus menininko įžymiausias darbas yra skulptūra pavadinimu „Šunytis“, o brangiausiai parduotas darbas yra „Šuo iš balionėlių (oranžinis)“, kuris buvo parduotas už 58,4 mln. JAV dolerių. Be to ši skulptūra sumušė brangiausiai parduoto gyvenančio menininko kūrinio rekordą.

Peter Doigas

Peter Doig

XXa. Magiško realizmo dailininkas. Savo kūryboje menininkas naudoja ekspresyvų, metaforišką realybės perteikimo būdą. Menininkų dažnai vadinamas gyvų vaizdinių dailininkas dėl to, kad P. Doigas dažnai paišydavo tai, ką pamatydavo ar nufotografuodavo. Žymiausias jo nutapytas paveikslas 1992 m. „Namas, kurį pastatė Jakas“, jame vaizduojamas apleistas namas . Šį namą menininkas nufotografavo labai seniai ir tik po kiek laiko nusprendė šį vaizdą perkelti ant drobės. Namo viršuje ir jo apačioje menininkas nutapė du skirtingus vaizdinius, kurie suteikia šaltumo, sustiprino apleisto pastato vaizdą. Taip pat didelio pripažinimo sulaukė paveikslas „Baltoji kanoja“, kurią 2007 m. Sotbio aukcione nupirko už rekordinę 11,3 milijonų JAV dolerių sumą.

Anishas Kapūras

Anish Kapoor

Britanijos-Indijos XX a. pab. ir XXI a. pr. modernaus meno skulptorius. Menininkas savo darbuose vaizduoja sugretindamas dvi priešpriešas: šviesą ir tamsą, dabartį ir nebūtį, buvimą čia ir visišką nebuvimą, tvirtumą ir tuo pat metu minkštumą. A. Kapūras ypač mėgo perteikti savo kūrinį per šviesos ir tamsos vaizdinį. Dėl šios priežasties jo kūriniuose gausu skulptūrų su atspindinčią natūralią šviesą paviršiumi. Vienas žymiausių skulptoriaus darbų yra 115 metrų aukščio statinys „ArcelorMittal Orbit“, kuris buvo sukurtas 2012 m. pažymėti Londone vykstančias olimpines žaidynes. Taip pat menininką galima atpažinti ir iš skandalingojo purvinojo kampo, kuriame patranka šaudo į kampą raudoną vašką bei, žinoma, Čikagos Tūkstantmečio parke pastatyta veidrodinė milžiniška pupa „Cloud Gate“ sverianti 110 tonų ir pritraukianti būrius susidomėjusių lankytojų iš viso pasaulio.

Ai Weiwei

Ai Weiwei

Skandalingasis Kinijos vizualiojo meno kūrėjas ir politinis aktyvistas Ai Weiwei. Menininkas išgarsėjo, kai bendradarbiaudamas su architektu 2008 m. sukūrė Pekino olimpinių žaidynių stadiono, pramintu „Paukščių lizdu“, projektą. Nors kiek vėliau savo internetiniame „bloge“ Ai Weiwei atsisakė projekto autorystės. Pasak menininko, žaidynės buvo korumpuotos ir skirtos Kinijos propagandai. 2009 m. Ai Weiwei Miunchene sukūrė instaliaciją Sičuano žemės drebėjimo aukoms atminti. Meninėje instaliacijoje buvo 9000 nudažytų mokinių kuprinių, kurios vizualiai sudarė vienos iš aukų motinos klausimą kinų kalba. 2012 m. menininką apkaltino mokesčių nemokėjimu ir pornografijos turinio platinimu. Išėjęs iš kalėjimo 2013 m. Ai Weiwei sukūrė instaliaciją S.A.C.R.E.D., kurioje prižiūrimas dviejų sargybinių menininkas įsijautė į kalinio vaidmenį. Šios instaliacijos tikslas parodyti žmonėms, ar tikrai visi kalintys žmonės yra nusikaltėliai. Būdamas 54 metų jį pripažino visas pasaulis, kaip menininką, kuris daro stiprią įtaką visuomenėje. „ArtReview“ žurnalas nusprendė jam skirti šį titulą už meninę veiklą ir politinį aktyvumą.

Kristoferis Vūlas

Christopher Wool

Amerikiečių modernusis žodinių paveikslų menininkas K. Vūlas. Jis užrašo juodomis didelėmis raidėmis ant drobės įvairius sakinius bei klausimus, susijusius su postkoncepcinėmis idėjomis. Ši idėja kilo menininkui visiškai netikėtai, kai jis pamatė apipaišytą juodais dažais furgoną. Ant jo šonų buvo gramatiškai netaisyklingai parašyti žodžiai „sex and luv“ (iš a.k. seksas ir meilė). K. Vūlą taip sužavėjo ši idėja, kad jis nutarė ją perteikti ant drobės, kurioje lygiai taip pat be balsių parašė daugybė absurdiškų, keistų, juokingų ar susimąstymą skatinančių sakinių. Be to šio menininko darbai yra labiausiai perkami rinkoje. Pavyzdžiui žodinis piešinys, turintis skaldytą žodį „Fool“ (iš a.k. kvailys), parduotas už 7,7 mln. JAV dolerių. 2013 m. „Apocalypse Now“ (iš a.k. dabar apokalipsė) pirkėjas drobę su užrašu įsigijo už 26,4 milijonus JAV dolerių. „Run Dog Eat Dog Run“ (iš a.k. bėk šunie, valgyk šunie, bėk) pardavė už 2.4 mln. JAV dolerių.

Gerhardas Richteris

Gerhard Richter

XX a. antros pusės ir XXI a. pr. Vokietijos modernus menininkas, tapytojas bei fotografas. Šį menininką yra sunku apibrėžti, kaip vienos srities ekspertu todėl, kad jo fotografija yra neatsiejama nuo meninių darbų perteikiamų ant drobės. Jo kūrybai yra būdingas fototapybos stilius. Tai stilius, kai pats menininkas nufotografuoja realybės vaizdą ir perteikia jį vėliau ant drobės. G. Richteris 2009 m. buvo paskelbtas brangiausiu iš gyvenančiųjų pasaulio dailininkų. Šio menininko kūriniais galėjo gerėtis ir Lietuviai, kai 2008 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre buvo eksponuojama jo darbų paroda garsiausi G. Richterio paveikslai buvo parduoti aukciono metu. Vienas iš jų pavadinimu „Abstraktes Bild“ buvo parduotas . 2015 m. už 46,3 mln. JAV dolerių, o kitas paveikslas „Katedros aikštė, Milanas“ 2013 m. buvo parduotas už 37 mln. JAV dolerių.

Yayoi Kusama

Yayoi Kusama

Raudonplaukė Japonijos poparto menininkė Yayoi Kusama. Išgarsėjusi ryškiomis spalvomis ir pasikartojančiais spalvotais grafiniais raštais. Ši menininkė ne tik tapo paveikslus, bet ir kuria portretus, koliažus, neįprastai minkštas skulptūras, keistas instaliacijas bei atlieka įdomius performancus. 1952-1955 m Yayoi Kusuma surengė pirmąsias personalines parodas. Tačiau tik 1989 m. ši menininkė sulaukė pasaulinio pripažinimo. Tuo metu buvo surengta ne viena Yayoi Kusuma darbų retrospektyvinė paroda įvairiose pasaulio šalyse. Taip pat 1990m. jos kūrybinė veikla buvo pripažinta pasaulyje, kaip reikšmingas indėlis į meno istoriją.

Takashi Murakami

Takashi Murakami

Japonijos neopop bei vizualiųjų menų kūrėjas, tapytojas, skulptorius. Jis kuria viską, kas susiję su menine veikla, nuo kūrybinių instaliacijų iki drabužių dizaino. Jo kūrybai būdinga pop, anime ir otuku kultūros bruožai, kuriuos jis perteikia plokščioje erdvėje. 2005 m. menininkas plačiai pagarsėjo tarptautiniu mastu. Tuo metu jis ne tik kūrė, bet ir dirbo įvairiausius darbus: buvo meno kuratorius, organizavo daugybė darbų, pristatinėjo Japonijos menininkus. Al Riwaq meno centre Dohoje Katare buvo eksponuojamas vienas žymiausių T. Murakamio darbų, 100 m ilgio paveikslas, kuris buvo skirtas 2011 m. žemės drebėjimui Japonijoje atmintinti. Menininkas semiasi įkvėpimo iš animacinių veikėjų bei manga kultūros, kitaip tariant japoniškų komiksų, taip pat ir iš tradicinės Japonijos dailės technikos. Sujungdamas šiuos visus elementus į vieną sintezę, jis sukūrė  meno kūrinius, kurie atspindi ir kritikuoja populiariosios kultūros įsigalėjimą Japonijoje.

Lucianas Freudas

Lucian Freud

L. Froidas. buvo XX a. britų siurrealizmo bei modernaus realizmo menininkas, garsus tuo, kad net pačius gražiausius jis mokėdavo parodyti iš pačios blogiausios žmogiškosios pusės. Taip buvo dėl to, kad dailininkas tapydavo tik gerai psichologiškai ištyrinėtus žmones: draugus ir šeimos narius, žmonas ir meilužes – visus tuos, kuriuos galėjo matyti ne tik išoriškai, bet ir gerai perprasti jų charakterio bruožus, bei žmogiškąsias vertybes. Dauguma žavisi L. Froido darbais dėl to, kad dailininkas niekada nesiekė idealizuoti piešiamo žmogaus, kiekviename portrete jis siekė atskleisti individualias žmogaus emocines ir psichologines būsenas. L. Froidas ne tik tapė, bet ir kūrė grafinius darbus. Vienas žymiausių jo paveikslų buvo „Storoji Sju“, kurią 2015 m. pardavė už 56,2 mln. JAV dolerių.

Damienas Hirstas

Damien Hirst

XX a. modernaus meno Britanijos skulptorius, instaliacijų menininkas, tapytojas, grafikas ir meno kuratorius. Jo kūryboje yra būdingi visi gyvybės laikinumo, mirties motyvai. Jo kūrinių pavadinimai visada buvo ilgi ir sudėtingi, maskuojantys kūrinio esmę, bet iš tiesų dažnai kalbantys apie gyvenimo laikinumą. Vienas žymiausiu jo mūrinių yra ryklio instaliacija pavadinimu „Fizinis mirties neįmanomumas kieno nors gyvo sąmonėje“. Kūrybinę instaliaciją menininkas papildė gyvais vabzdžiais, peteliškėmis. Taip pat viena iš garsių jo instaliacijų yra lentynų dėžės su įvairiais objektais, kurie irgi simbolizavo žmogaus gyvenimo trapumą. Savo tapybos darbuose D. Herstas vaizdavo didelius taškus, peteliškes, kūrė kompozicijas, naudodamas besisukantį mechanizmą. 2007 m. jis sukūrė vieną brangiausių kūrinių pavadinimu „Vardan Dievo meilės“, kuriame buvo platininė kaukolė su tikrais dantimis, inkrustuota deimantais. Šios kaukolės vertė galėjo būti apie 50 mln. svarų sterlingų. D. Herstas yra vienas iš brangiausiu pasaulyje menininkų, o jo turto vertė vertinama 330mln. JAV dorelių.

Taip pat skaitykite: TOP 10 gatvės menininko Banksy šedevrų

Baroko periodo menas pasižymi išskirtinėmis kompozicijomis ir nežemiškos šviesos panaudojimu. Galbūt atrodo, kad alyviniai dažai yra vienintelė priemonė, kuri gali pasiekti šią estetiką, vizualinė menininkė Kristi Li Rodžers įrodė, kad povandeninė fotografija taip pat gali būti išraiškinga savo dinaminės fotografijos serijoje „Mūzos“.

Kiekviena nuotrauka atrodo, kaip atgimęs 17 amžiuje nutapytas paveikslas, pasižymintis susipynusių figūrų sūkuriais bei tekančia draperija. Konkrečiau, „Mūzos“pasiskolino Baroko meistrų bruožus kaip Karavadžio kontrastai tarp šviesos ir šešėlių , Džentileskės dėmesys judėjimui ir Rubeno sodrių spalvų paletę. Tačiau skirtingai nuo šių menininkų, Rodžers kadrai nėra užfiksuoti prabangiuose interjeruose arba mitologinėse vietovėse. Vietoj to viskas yra užfiksuota po vandeniu.

Kiekviena „Mūzos“nuotrauka buvo fotografuojama naktį apšviestame baseine. Ši unikali gudrybė suteikia fotografams švelnią kaip teptuko kokybę ir leidžia Rodžerei neperdėtai išmaudyti savo personažus šviesoje kai jie sukasi ir verčiasi kūliais po vandeniu.

Šio laisvo plaukimo idėja kilo iš pačios Rodžerės gyvenimo įvykių. Po kelių per trumpą laiką patirtų praradimų, ji nusprendė visiškai pasinerti į savo veiklą iš kurios ir kilo ši idėją. „Kiekviena diena galėjo būti paskutinė ir aš žinojau, kad aš neatleisiu sau jeigu aš nedaryčiau visko ką gebėčiau padaryti dabar “– kalbėjo PhotoFairs mugėje. „tai buvo „Mūzos“esmė – įkvėpimas kuris mane stūmė į priekį.

Dėl vandens efektų fotografijos atrodo taip, kaip būtų tapytos aliejiniais dažais. Kai kurios atrodo kaip abstrakčios detalės nupieštos teptuku. Rodžers pasiekė šią estetiką, fotografuodama naktį baseine, tad jai pavyko užfiksuoti tikrai įspūdingas, akį traukiančias ir švytinčias nuotraukas.

Taip pat skaitykite: Mirties motyvo kūrėjas Damienas Herstas [FOTO]

Kauno senamiestį papuošė dar vienas meninis akcentas. Vilniaus gatvėje pastatyta skulptūrinė kompozicija „Nežiopsok!“, pasakojanti unikalią šios vietos istoriją.

Berniuko, važiuojančio dviračiu, ir jį besivejančio šuniuko formą skulptūros autorius Kęstutis Balčiūnas pasirinko neatsitiktinai – norėta šmaikščiai atvaizduoti Kauno senamiesčio urbanistinę raidą, atskleidžiant vieną Vilniaus gatvės, kurioje ir pastatyta ši skulptūra, istorijos epizodą. Seniausia Kauno gatvė buvo viduramžių kelio nuo Kauno pilies į sostinę dalis. XIX a. viduryje pradėjus gatvių perplanavimą buvo pakoreguota ir Vilniaus gatvės trasa, rytinę jos atkarpą pakreipiant šiauriau link Savanorių prospekto.

Perplanavus miestą ant Vilniaus gatvės trasos buvo pastatytas gyvenamasis namas, o 1985 metais per rekonstrukciją senoji gatvės trasa buvo nužymėta tašytų akmenų grindiniu, kuris tarsi palenda po šiuo gyvenamuoju namu.

„Šią unikalią urbanistinę situaciją verta aktyviau pažymėti meninėmis priemonėmis, taip ją aktualizuojant ir paverčiant įdomiu miesto akcentu. Skulptūrinėje kompozicija „Nežiopsok!“ vaizduojamas vaikas, pasisukęs į šunį. Jis važiuoja senuoju Vilniaus gatvės grindiniu ir nemato prieš jį „netikėtai išdygusio“ namo. Stebėtojui lieka intriga – ar pastebės berniukas artėjančią namo sieną ir spės laiku sustabdyti“, – idėją komentavo jos autorius K. Balčiūnas.

© Kaunas.lt archyvo nuotr.

„Ak, kaip čia viskas įprasmina viską, tiesiog „juda“ arba žavi mistine statika: raiteliai lekia, būsima „ė“ raidė lekia su kojytėmis, žvejo valtelė gal kokį paukštį tuo kabliuku kada užkabina, šuniukai bėga ir medituoja, plaktukai vardus sau verslo kala, galiūniški politikieriai cilindrus nešioja, vytis didingai maivosi. Taip ir norisi kokį ironišką komiksą iš tų Kauno akcentų pamatyt.” – naujus meninius vėjus mieste aptaria kultūros fronto karė Neringa Butnoriūtė.

„Kauno akcentai“ yra analogų Lietuvoje neturintis idėjų konkursas, kurį prieš trejus metus pradėjo rengti Kauno savivaldybė. Jo dalyviai savo darbais gali papuošti įvairias Kauno vietas, svarbiausia – unikalumas, savitumas, originalumas ir bendra kūrinio dermė su aplinka. „Planeta X“, „Degantys akmenys“, „Lenktynės“ – tik maža dalis miestą puošiančių meno kūrinių. Nuo konkurso pradžios įvairiose miesto vietose jau atsirado 18 akcentų. Daugiau informacijos galima rasti internetiniame puslapyje: http://akcentai.kaunas.lt

Paryžiaus Luvro muziejus paskelbė, jog 2018 m. lankytojų skaičius pasiekė net 10,2 mln. žmonių, o tai yra 25% daugiau nei 2017 m. Šis rekordinis skaičius yra ne tik populiariausio Prancūzijos muziejaus laimėjimas, nugalėjęs jo paties 9,7 mln. svečių 2012 m. rekordą, tačiau, tai yra ir didžiausias metinis lankytojų skaičius kada nors paskelbtas bet kuriame muziejuje.

Šis precedento neturintis pasaulinio masto susidomėjimas meno institutu yra susijęs su daugeliu veiksnių, o tame tarpe ir tuo, jog paroda „Delacroix (1798–1863)“ pati tapo rekordų laužytoja. Taip pat įtakos turėjo ir turizmo pakilimas Paryžiuje, kaip baimės dėl teroristinių išpuolių sumažėjimo ženklas.

Tačiau, muziejaus lankomumo bangą galbūt labiausiai pakėlė vaizdo įrašas „Apeshit“, nufilmuotas tuščiame Luvre, kurį sukūrė JAV muzikos atlikėjų pora Beyoncé ir Jay-Z pažymėdami pirmąjį savo bendrą albumą.

Muzikinis klipas suteikė daug laiko muziejaus šedevrams, pvz: Théodore Géricault „Medūzos plaustas“ (1818–1919), Jacques-Louis David „Madame Récamier portretas“ (1800), ir žinoma, Leonardo da Vinci „Mona Liza“ (1503–06).

Muziejus apibūdino muzikinį vaizdo įrašą kaip „dovaną kai kuriems didžiausiems muziejauje eksponuojamiems kūriniams“. Neabejojama, jog video pasklidęs visuose socialiniuose tinkluose, ir paverstas į memes bei GIF vaizdus, padėjo sudominti jaunimą. Muziejaus atsakas į tai – sukurta ekskursija pagal vaizdo klipą.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Muziejaus pranešime spaudai teigiama, kad daugiau kaip pusė Luvro lankytojų 2018 m. buvo jaunesni nei 30 metų, o beveik penktadalis jaunesni nei 18 metų.

Savo pareiškime, Luvro prezidentas-direktorius Jean-Luc Martinez džiaugėsi, jog Luvras yra toks populiarus. Taip pat pabrėžė, kad muziejaus tikslas nėra orientuotas į didesnio lankytojų skaičiaus pritraukimą, o į geresnių lankymosi sąlygų tobulinimą.

Taip pat skaitykite: TOP 10 modernaus meno kūrėjų, kuriuos privalote žinoti