Prancūzijoje gyvenantis gatvės menininkas Mantra transformuoja daugiaaukščius pastatus į gigantiškas drugelių ekspozicijas, pasinaudodamas akį apgaunančiomis 3D freskomis.

Didžiuliai, itin realistiški drugeliai eksponojami dežėse su mediniais rėmais, kurie pritvirtinami prie kiekvieno pastato šono. Ilgi šešėliai ir subtilios detalės su permatomu stiklo paviršiumi sukuria įtikinamą gylio lygį, padedantį sustiprinti šias optines iliuzijas, kurios priverčia atgręžti galvas.

Ne visos Mantros drugelių freskos yra lauke, ir ne visos vaizduoja kaip išsaugoti moksliniai egzemplioriai. Kai kurie kūriniai yra apleistuose pastatuose, kur jie atremti į sienas ar kyšo iš už kampo. Iki šiol jo drugeliai spėjo pabuvoti Ispanijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir Bogotoje.

Mantros freskos neapsiriboja vien drugeliais; jis taip pat yra piešęs kates, paukščius ir roplius, taip pat ir vabzdžius, tokius kaip uodai, vabalai ir (vienąkart) didžiulį vorą, kuris tūnojo pasislėpęs vieno daugiabučio šono „įtrūkime“.

2017 – ųjų liepą Mantra nupiešė šią freską, pavadintą „Yasuni‘s imago“ ant pastato Tjonvilyje, Prancūzijoje

Gatvės menininkas purškiamais dažais išpiešia itin realistiškų drugelių freskas.

Ne visi Mantros vabzdžiai yra saugomi už stiklo…

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Kai Stefanas Draschanas eina į muziejų, jis žiūri į kai ką daugiau nei vien tik meno kūriniai. Šis fotografas taip pat žiūri į stebi muziejaus lankytojus, kurių apranga netyčia dera su paveikslais. Besitęsiančiame projekte, pavadintame „Žmonės, derantys prie meno kūrinių“, jis fiksuoja netikėtus momentus, kuomet kieno nors plaukai, švarkas ar suknelė galėtų būti tarsi meno kūrinių tęsinys.

Projektas „Žmonės, derantys prie meno kūrinių“ yra tikra fotografo kantrybės viršūnė. Nors kai kurios nuotraukos atrodo dirbtinokos, visgi jos nesumeluotas Draschano, užsiimačio vietą muziejuje ir laukiančio, kol pro šalį praeis tinkamas žmogus, laimikis. Tai slapukiška „muziejaus antrininkų“ versija – linksmos veiklos, kur žmonės patys pozuoja su meno kūriniais, kurie yra kažkuo panašūs į juos. Draschano projektas labiau vaizduoja tylų stebėjimo grožį ir pabrėžia, kad apranga yra būdas pačiam būti meno kūriniu.

Drashanas savo projektą talpina Tumblr ir Instagram paskyrose, kur jis taip pat atskleidžia muziejus, kuriuose lankosi. Taigi jeigu dažnai lankotės Paryžiaus, Vienos ar Berlyno muziejuose, ieškokite Draschano ir jo kameros! Fotografas Stefanas Draschanas muziejuje žiūri į daugiau dalykų, nei vien tik nuostabūs meno kūriniai.

Jis taip pat tyliai sėdi ir stebi muziejaus lankytojus laukdamas tų, kurie dera prie meno kūrinio.

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Rusijoje gyvenantis kūrybingas duetas – Asya Kozina ir Dmitrijus Kozinas – eksperimentuoti su popieriumi pradėjo 2007 – aisiais, darydami prabangius istorinius kostiumus. Nuo tada, popierius tapo jų nuolatiniu tarpininku, ir jie perėjo prie įspūdingų mongoliškų vestuvių kostiumų, kaukių, inkrustuotų kristalais ir netgi milžiniškų popierinių arklių. Jų naujausias darbas – barokiniai perukai, pagaminti tik iš balto popieriaus, kuris, kaip tikina menininkai, leidžia jiems „išryškinti pagrindines formas ir atsikratyti nereikalingų detalių manijos“.

Istoriškai, perukai baroko laikotarpiu buvo dėvimi tiek vyrų, tiek moterų, ir simbolizavo turtus bei statusą. Jie dažnai puošti dirbtiniais vaisais, gėlėmis ir paukščiais. Kozina aiškina, kad detalizuoti perukai visuomet ją žavėjo, pripažindama, kad jie nors ir „neatliko jokios praktinės paskirties, bet yra nuostabaus grožio“.

Išlaikydamos tradicinę estetiką, kūrėjų rankomis darytos popierinės versijos inkorporuoja modernaus pasaulio simbolius, tokius kaip lėktuvai, keltai ir daugiaaukštė architektūra. Kozina kolekciją apibūdina kaip „kombinaciją senos ir naujos prabangos, kur dangoraižis auga ant įmantrios šukuosenios, o lėktuvai yra dekoruoti gėlėmis ir stručio plunksnomis“.

Kai kolekcija buvo baigta, fotografė Anastasija Andrejeva užfiksavo kiekvieno kūrinio grožį baroko erai skirtose nuotraukose. Modeliai buvo įvairaus amžiaus, vaizduojantys aristokratų šeimą.

Kai kurie naudoja ir modernius simbolius – tokius kaip lėktuvai ir dangoraižiai – rankomis išpjautus iš popieriaus.

Į šią kolekciją taip pat įeina ir miniatiūrinės versijos, saugomos stikliniuose induose.

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Įvairiose pasaulio miestų vietose kūrėjas, kurio asmenybė vis dar išlieka paslaptimi, palieka savo žymes. Nors kai kurie jo darbai gerai užmaskuoti, mums pasisekė gyventi tokiame amžiuje, kad beveik viską galima įamžinti. Išlikusios nuotraukos bei vaizdo įrašai suteikia progą išvysti ir įvertinti laikinus darbus.

Menininkas sugebėjo ne tik kurti įspūdingus meno šedevrus, kuriuose dominuoja ironiškas humoro jausmas, bet ir paliesti prieštaringas ir ginčytinas temas. Bet kuriuo atveju, Banksy niekada nenustojo į viską žiūrėti iš kūrybinės pusės. Menininko tapatybė lieka nežinoma iki šių dienų, nors jo vardas yra žinomas daugiau nei 20 metų.

Jis yra dirbęs su daugybę skirtingų meno rūšių. Jo kūriniai neša savyje labai galingus pasisakymus, sukeliančius prieštaringas auditorijos nuomones. Banksy kūryba kaip virusas plinta po internetą ir sulaukia daugybę peržiūrų. Šiuo metu menininkas daugiausia dėmesio skiria pabėgėlių stovykloms, apie kurias išsireiškia savo kūryboje.

Štai 10 įdomiausių ir labiausiai prieštaringų menininko darbų:

10. Šis Banksy darbas tapo  vienas iš pirmųjų meninių pasisakymų apie Jungtinės Karalystės atsiskyrimą nuo Europos sąjungos.

9. Dramblys kambaryje. Viena daugiausiai dėmesio sulaukusių instaliacijų buvo dramblys, kurį Banksy išmargino Viktorijos laikų tapetų raštais. Toks kūrinio pateikimas nemažai diskusijų gyvūnų teisių gynėjų tarpe.

8. Skerdyklos sunkvežimis keliauja po mėsos supirkimo punktus ir po visą Niujorką. Kelionės trunka dvi savaites. Globalinis atšilimas? Kas tai?

7. Gėlių mėtytojas. Anarchistas vietoje molotovo kokteilio metantis gėles. Šis piešinys sulaukė milžiniško populiarumo, nuo sienos migravo ant marškinėlių, socialinių tinklų avatarų ir netgi tatuiruočių.

6. Vartotojas Jėzus. Banksy kūryboje dominuoja kairiosios politinės ideologijos vertybės: laisvė ir lygybė. Apie kapitalizmą jis yra pasakęs: „Mes negalim nieko padaryti, kad pakeistume pasaulį, tol kol kapitalizmas nežlugs. O kol tai įvyks, paguoskime save apsipirkdami“.

5. Banksy projekte ,,The Walled Off Hotel“ žmonės gali pasirinkti miegoti kartu su meno kūriniais. Palestinos viešbučio kambariuose ant sienų buvo nutapyti pakankamai kontroversiški kūriniai. Dalis žmonių šio projekto darbus įvardina kaip vienus blogiausių vaizdų pasaulyje. Šis viešbutis yra įsikūręs Betliejuje, Palestinoje su langais į Vakarų Izraelio krantą.

4. Pakišk po kilimu. Kaip teigė pats kūrėjas, senaisiais laikais įsiamžinti portretuose galėjo tik tie, kurie turėjo valdžią bei pinigus. Tai Banksy duoklė aptarnaujančiam personalui.

Barselonoje dirbantis menininkas Gerardas Masas perkūrė Renesanso skulptūras, kurios vaizduoja, kaip XV amžiaus moterys galėtų elgtis, jei gyventų šiais laikais. Siurrealiuose, juokinguose, pagamintuose iš marmumo kūriniuose matomos elegantiškos, senamadiškais drabužiais apsirengusios ponios iš praeities. Tačiau vietoje to, kad jos atrodytų niūriai, kaip kad būtų vaizduojamos Renesanso epochoje, menininkas Masas parodo jas pilnas išdaigų ir turinčias asmenybes.

Kai kurie žaismingi personažai rodo iškištą liežuvį, krapšto nosį, kramto kramtomąją gumą ar pučia burbulus. Viena turi auskarų veide ir tatuiruočių, o kita – įdegusi po dienos paplūdimyje. „Galvojau apie milijonus požiūrių ir situacijų, kurių senuose meno kūriniuose nebuvo galima užfiksuoti, nes tos situacijos tiesiog buvo netinkamos XV amžiaus poniai“, – leidiniui „Vice“ paaiškino menininkas.

Menininkas Gerardas Masas turi ilgametės patirties dirbdamas su raižytu akmenimi, nes anksčiau dirbo meno kūrinių restauratoriumi. „Nuolatinis kontaktas su dulkėtais meno kūriniais iš praeities negrįžtamai užteršė mano darbo būdą“, – sako menininkas, kuris visą šį laiką nusprendė skirti savo skulptūrų gamybai. Idėjos naujiems kūriniams menininkui dažnai gimsta staiga ir tada jis jas paverčia realybe, pradedant nuo maketų ir molinių modelių. „Pagaminu liejimo formas, kad padaryčiau kopijų iš kietos medžiagos ir tada perkeliu šias formas į galutines medžiagas, tokias kaip akmuo ar mediena. Tai – ilgas procesas“, – paaiškina Gerardas Masas, manantis, kad kiekvienas jo kūrinys yra vertas šio proceso.

Ispanų menininkas Gerardas Masas sukūrė Renesanso stiliaus biustų skulptūras įtraukdamas elementų iš šių laikų.

Savo XV amžiaus ponias jis perkūrė kaip pilnas išdaigų asmenybes.

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Fotografė Maria Svarbova sugalvojo gana įdomią idėją, įamžinti plaukikes treniruočių metu. Nuotraukos gavosi išties puikios ir originalios, atspindinčios siurrealistinį meno suvokimą. Šiais laikais menas sparčiai tobulėja ir talentingi kūrėjai puikiai sugeba viską paversi menu.

Slovakė Svarbova visada domėjosi portretais ir paskutiniu metu ją sužavėjo šiuolaikinis menas, kuris atrodo tarsi šviežiena. Fotografė įkvėpimo ieško kasdieniškose veiklose, kurių rutiną ji gali atkartoti savo mene. Mergina susidomėjo plaukimu ir atvykusi į treniruotes jai šovė geniali idėja. Pradėjusi fotografuoti plaukikes ji atrado tam aistrą ir žada apsilankyti treniruotėse kartas nuo karto.

Svarbova lankėsi Slovakijos baseinuose ir su įamžintais kadrais ji sukūrė kelias serijas fotografijų tokių kaip ,,Swimming Pool“, ,,Origins“ ir ,,The Tribune“. Kiekviena šių serijų iliustruoja pasikartojančias struktūras ir atsitiktines simetrijas būdingas šiam sportui.

Tikslumas ypač akivaizdus monotoniškose plaukikių pozose, kurios savo glotnumu ir šaltumu primena baseino plyteles. Merginos juda lėtai ir grakščiai, šis sportas reikalauja didžiulio sinchroniškumo ir ramybės. Plaukikės nuotraukose demonstruoja tikslią laikyseną ir ramybę veiduose.

Įkvėpta baseinų retro stiliaus, Svarbova pasirenka savo fotografijoms pastelines spalvas, kurios puikiai dera su merginų kūnais. Šis tonų sulyginimas suteikia sterilią atmosferą, kuri primena plaukikių išvaizdą, kuri išties nepriekaištinga. Vaizdai buvo redaguoti skaitmeniniu būdu, nes buvo norima nukopijuoti ir įklijuoti ta patį asmenį kelis kartus, taip siekiant sukurti scenos vienodumą ir siurrealizmą.

Taip pat skaitykite: Elegantiškos Renesanso skulptūros perkurtos taip, kad atsiskleistų jų žaismingos asmenybės [FOTO]

Mėgstate meną ir keliones? Kodėl gi nesuderinus dviejų pomėgių apsilankant keliose geriausiosiose pasaulio lankytinose meno vietose. Puikių meno kūrinių galima rasti visuose pasaulio kampeliuose – nuo gatvės meno sostinių, tokių kaip Berlynas ir Niujorkas, iki visame pasaulyje žinomų Paryžiaus ir Florencijos galerijų. Nesvarbu, ar esate įkvėptas senųjų meistrų darbų, mėgstate šiuolaikinį meną ar tiesiog norėtumėte pasisemti sveikos kūrybinės energijos, žemiau pateikiame 10 geriausių lankytinų miestų sąrašą, norėdami patenkinti net labiausiai nepasotinamą meno gerbėją.

Paryžius, Prancūzija

Jei esate meno gerbėjas, Paryžius turėtų būti jūsų kelionių sąrašo viršuje. Kadangi šiame mieste yra tiek daug fantastiškų muziejų, galbūt geriausia pradėti nuo didžiausių ir seniausių. Luvras pastatytas XII a. pradžioje ir anksčiau buvo naudojamas kaip karališkoji tvirtovė, o XVIII a. pabaigoje tapo muziejumi ir šiandien jame eksponuojama apie 35 000 objektų. Luvre yra keletas garsiausių pasaulio meno vertybių, įskaitant Leonardo da Vinčio „Moną Lizą“.

Kita galerija, kurią rekomenduojama pamatyti – Orsė muziejus (pranc. Musée d’Orsay), įsikūręs buvusioje puošniojoje Orsė geležinkelio stotyje (pranc. Gare d’Orsay). Čia rasite didžiausią impresionistinio ir postimpresionistinio meno kolekciją pasaulyje. Visoje prancūzų nacionalinėje kolekcijoje eksponuojami Vincento van Gogo, Edgaro Dega, Polio Sezano, Polio Gogeno kūriniai ir daugelis kitų, kurie sukurti tarp 1848 m. ir 1914 m.

Jei norite pamatyti šiuolaikinio meno kūrinių, būtinai apsilankykite galerijoje „Modus Art Gallery“, kurioje eksponuojama eklektiška, nuolat besikeičianti kolekcija. Kitos vertos paminėjimo šiuolaikinio meno galerijos – „Yvon Lambert“, „Galerie Xippas“ ir „La Maison Rouge“.

Norintiems apžiūrėti meno kūrinius be eilių ar apsilankymo mokesčio verta nuvykti į Belvilio (pranc. Belleville) rajoną, kur galima rasti daug pasaulinio lygio gatvės meno ir grafičių.

Niujorkas, JAV

Niujorkas meno gerbėjams gali būti didžiulis – šiame mieste veikia tokie muziejai kaip Metropoliteno muziejus (angl. The Metropolitan Museum of Art), Modernaus meno muziejus (angl. The Museum of Modern Art) ir Gugenheimo muziejus (angl. The Solomon R. Guggenheim Museum). Nors rekomenduojame aplankyti šiuos visame pasaulyje žinomus muziejus, jūs taip pat galite patyrinėti kai kurias mažiau žinomas vietas Niujorko šiuolaikinio meno pasaulyje. Siekdamos padėti tokios įmonės kaip „New York Gallery Tours“ neleis pasiklysti galerijų labirinte populiariausiose miestų dalyse, įskaitant Chelsea, SoHo, Tribeca ir Lower East Side.

Nesvarbu, ar liksite pačiame Manhatane ar vyksite į išorinius miesto rajonus – turėsite daug pasirinkimo galimybių. Norėdami gauti daugiau žinių apie miesto meną, nuvykite į Brukline esantį Bušviko (angl. Bushwick) rajoną, kad galėtumėte patyrinėti grafičiais išmargintas gatves, pabendrauti su vietiniais kūrėjais ir apsilankyti pažangiausiose šiuolaikinėse galerijose, kuriose eksponuojami kylančių talentų kūriniai. Vis dėlto norėdami tiek daug pamatyti, įsitikinkite, kad iš anksto turite planą.

Berlynas, Vokietija

Berlynas – vienas iš tokių miestų, kuriame menas gali būti aptinkamas beveik visur. Tai tokia vieta, kur miesto kraštovaizdis nuolat keičiasi – nauji gatvės meno kūriniai iškyla per naktį, o senesni užpiešiami ar pakeičiami. Galbūt žinomiausia gatvės meno vieta yra Friedrichshain-Kreuzbergo rajone, kur dalis istorinės Berlyno sienos dabar naudojama kaip ilgiausia pasaulyje galerija po atviru dangumi.

Mieste esančios Rytų pusės galerijos (angl. East Side Gallery) ilgis – 1,3 km ir ant sienos matomi šimtai dažytų kūrinių. Tačiau jei norite išvengti turistų, visame mieste galite taip pat lengvai rasti geriausių pasaulyje gatvės meno kūrinių. Kiekvienas rajonas turi savo unikalią atmosferą, tačiau alternatyvios Kreuzbergo gatvės yra puiki vieta, jei norite pamatyti nuostabius meno kūrinius beveik ant kiekvienos sienos, durų ir stogo.

Jei gatvės menas jūsų nedomina, galite aplankyti daugybę Berlyne esančių galerijų ir muziejų. Miesto viduryje yra netgi visa sala, taikliai pavadinta Muziejų sala (vok. Museuminsel), kur galima rasti penkis pasaulyje žinomus muziejus. Tarp daugybės eksponuojamų meno kūrinių Senojoje nacionalinėje galerijoje (vok. Alte Nationalgalerie) galite pamatyti tokių menininkų kaip Klodo Monė, Pjero Ogiusto Renuaro ir Eduaro Manė šedevrus. Naujajame muziejuje (vok. Neues Museum) galite patyrinėti senovės Egipto meną, o Senajame muziejuje (vok. Altes Museum) galima išvysti didžiausią etruskų meno kolekciją už Italijos ribų.

Kitas meno kūrinys, kurio negalite praleisti Berlyne – milžiniška amerikiečių menininko Jonathano Borofsky skulptūra „Molekulinis žmogus“ (angl. „Molecule Man“). Skulptūra pastatyta Šprė upėje 1999 m. ir joje matomos trijų žmonių figūros, pagamintos iš perforuoto aliuminio. Paminklas dalija tris rajonus – Kreuzbergą, Alt-Treptową ir Friedrichshainą ir simbolizuoja suvienytą Vakarų ir Rytų Berlyną.

Majamis, JAV

Majamyje įsikūrusi „Art Basel“ – viena iš pasaulio prestižiškiausių tarptautinių meno mugių, kurioje galima išvysti daug meninio pasigėrėjimo vertų kūrinių. Jei jus domina galerijos, apsilankykite Wynwoodo menų rajone (angl. Wynwood Arts District), kur rasite daugiau nei 30 šiuolaikinio meno erdvių ir studijų. Čia taip pat galite dalyvauti gatvės meno ekskursijoje su „Wynwood Art Walk“.

Taip pat rekomenduojame krantinėje esantį muziejų „Perez Art Museum“ dėl geriausio modernaus ir šiuolaikinio meno.

Tokijas, Japonija

Tokijas – viena įdomiausių vietų apsilankyti dėl mieste esančio meno, jame yra šimtai galerijų, išsibarsčiusių tarp dangoraižių, mažų gatvelių ir senamiesčių. „SCAI The Bathhouse“ – viena prestižiškiausių Tokijo šiuolaikinio meno galerijų, esanti atokiame, sename tradicinių medinių namų ir šventyklų rajone. Buvusi 200 metų pirtis dabar yra meno erdvė baltomis sienomis, tačiau joje vis dar išsaugota detalių iš praeities, pavyzdžiui, medinės spintelės, kuriose žmonės prieš einant maudytis pasidėdavo batus. Anksčiau eksponuoti menininkų Anišo Kapūro ir Tadanori Yokoo kūriniai.

Norint pamatyti meno kūrinių ir gražių vaizdų, reiktų vykti į pramogų rajoną Roppongi ir kilti į 54 aukštų dangoraižio „Roppongi Hills Mori Tower“ viršų. Čia rasite legendinį muziejų „Mori Art Museum“, kuriame per metus nuolat besikeičiančiose parodose buvo eksponuojamos Yayoi Kusamos Polka dot (žirniukų) instaliacijos.

Florencija, Italija

Jei mėgstate Renesanso meną, Florencija – miestas, skirtas jums. Patyrinėkite milžinišką Medici šeimos kolekciją Uficių galerijoje (it. Galleria degli Uffizi), kurią sudaro Mikelandželo, Džoto (Giotto), Botičelio, Da Vinčio ir kt. šedevrai. Kad Renesanso šedevrų ekskursijoje pamatytumėte viską, nuvykite į Akademijos galeriją (it. Gallerie dell’Accademia), kurioje išvysite Mikelandželo kurtą ikoniškąją Dovydo skulptūrą.

Kad patenkintumėte savo šiuolaikinio meno smalsumą, apsilankykite Florencijos galerijoje „Centro di Cultura Contemporanea Strozzina“, kuri taip pat žinoma kaip „anti-Uffizi“. Rengiant temines parodas ši galerija skirta geriausiems šiuolaikinio itališko meno kūriniams eksponuoti.

Barselona, Ispanija

Meno gerbėjams Barselona – rekomenduotinas aplankyti miestas, kadangi jame yra Pikaso muziejus (katal. Museu Picasso), kuriame eksponuojama viena didžiausių Pablo Pikaso kolekcijų pasaulyje. Tačiau Ispanijos širdyje galima pamatyti ne vien Pikaso kūrinių, o daug daugiau, įskaitant dideles romaninio, gotikos ir baroko meno kolekcijas, eksponuojamas Nacionaliniame Katalonijos meno muziejuje (katal. Museu Nacional d’Art). Vis dėlto kelionė į Barseloną nebūtų pilnai įgyvendinta nepamačius nuostabios Antoni Gaudi architektūros.

Londonas, Jungtinė Karalystė

Londone galima rasti visų meno stilių ir epochų, todėl tai puikus miestas apsilankymui, jei norite pamatyti visko po truputį. Londono nacionalinėje galerijoje (angl. National Gallery) rasite klasikos pradedant Van Gogu, galerijoje „Tate Modern“ – Pablo Pikaso, Deivido Hoknio ir Endžio Varholo šiuolaikinio meno šedevrus ir galerijoje „Saatchi“ išvysite daugelį šiuolaikinių perliukų.

Jei norite pabūti ne tokioje formalioje aplinkoje, apsilankykite kūrybiškame senosios miesto dalies Šordičo (angl. Shoreditch) rajone, kuris yra Londono rytinėje dalyje – Ist Ende (angl. East End). Čia galite grožėtis kai kuriais įspūdingiausiais miesto gatvės meno kūriniais ir netgi prisijungti prie „Alternative London Walking Tour“ ekskursijos, kurią veda vietiniai gatvės menininkai ir kūrėjai.

Pekinas, Kinija

Pastebėjus naujausią šiuolaikinio meno bumą, daugumą Pekino meno kūrinių galima rasti Pekino menų rajone 798 (angl.). Čia buvę pramoniniai pastatai buvo transformuoti į šiuolaikinio meno erdves ir instaliacijas po atviru dangumi. Menų rajone galima rasti beveik bet kokios rūšies meno – nuo fotografijos iki skulptūros ar mados dizaino.

Norintiems pamatyti istorinio kinų meno kūrinių vertėtų apsilankyti „Poly Art Museum“, kuriame galima išvysti senovės bronzos dirbinių iš Šangų ir Džou dinastijų.

Čikaga, JAV

Nors Čikagoje įsikūrusios pasaulinio lygio institucijos, tokios kaip Šiuolaikinio meno muziejus (angl. The Museum of Contemporary Art) ir Čikagos meno institutas (angl. The Art Institute of Chicago), tai – miestas, kuriame nereikia būti uždarose patalpose, kad pamatytumėte didingą meną. Klajodami po centrinį verslo rajoną The Loop rasite daugybę kūrinių viešose vietose, įskaitant Anišo Kapūro „Debesų vartų“ (angl. „Cloud Gate“) skulptūrą, esančią Tūkstantmečio parke (angl. Millennium Park). Taip pat galite pamatyti 1967 m. pastatytą kubistinę Pablo Pikaso skulptūrą be pavadinimo, kuri buvo pirmasis meno kūrinys viešoje vietoje Čikagoje.

Visgi jei oras atitinka Vėjų miesto pravardę ir geriau nekišti nosies į lauką, nuvykite į buvusį sandėlių rajoną River North, kuriame yra daugiau kaip 100 šiuolaikinio meno galerijų.

Taip pat skaitykite: TOP 10 gatvės menininko Banksy šedevrų

Pasakų ir fantastikos įkvėpta Rachel Sigmon pradėjo kurti kūrybinius kostiumus, kurie sužadino susižavėjimą menu ir tai suteikė jai nuolatinį pasitenkinimą.

Kartą, senų senovėje, San Franciske gyveno dizainerė Rachel Sigmon. Mergina turėjo talentą ir atliko profesionalius makiažus ir taip pat buvo licencijuota kosmetologė. Supratusi, kad geriau bus badaujanti menininkė, nei vergaujanti ir per prievartą dirbanti dizainerė, mergina nusprendė išbandyti kažką naujo.

Sigmon nusprendė atidaryti savo parduotuvę, kurioje ji galėtų pardavinėti savo kerinčius kūrinius. Šioje parduotuvėje galima rasti išskirtinių skrybėlių, plaukų aksesuarų ir kitų ištaigingų nešiojamų meno kūrinių. Jos galvos aksesuarai svyruoja nuo blizgančių karūnų ir subtilių tiarų iki gamtos įkvėptų ragų.

Be įspūdingų galvos papuošalų Sigmon kuria ir pilnus kostiumus, kuriais dalinasi nuotraukose savo Instagram paskyroje. Merginos nuotraukos taip pat atrodo tarsi meno kūriniai, joms sukurti padeda profesionalūs fotografai, taip pat mergina pati atlieka itin kruopščius makiažus.

Nesvarbu, ar dizainas yra vaizdingas, įmantrus ir puošnus ar visai žemiškas, visi šie galvos aksesuarai ir kostiumai turi vieną bendrą dalyką: visi jie atrodo tarsi atkeliavę tiesiai iš pasakų knygų.

Taip pat skaitykite: Menininkai kuria detalius barokinius perukus iš popieriaus [FOTO]

Kai kurie žmonės mano, kad kiekvienas iš mūsų turi dvynį ir galbūt tai tiesa – jei reikia įrodymų, apsilankykite meno ar istorijos muziejuje. Žmonės visame pasaulyje žymių institucijų kolekcijų paveiksluose randa savo meniškuosius antrininkus ir su jais fotografuojasi. Dažnai šie panašumai yra mįslingi – tarsi tie žmonės patys būtų pozavę dailininkui ar skulptoriui.

Muziejų antrininkai egzistuoja šimtmečius ir dažniausiai aptinkami Renesanso paveiksluose ir poparto kūriniuose, tačiau Kvebeke esančiame Civilizacijos muziejuje (pranc. Musée de la civilisation) atsigręžiama į dar senesnius laikus. Muziejaus projekte „Mano 2000 metų amžiaus antrininkas“ (angl. My 2000-Year-Old Double) žmonių portretai bus susieti su atitinkama senovės graikų ir romėnų ar egiptiečių skulptūra. Naudojant veido atpažinimo programinę įrangą bus susieta 60 meno kūrinių-dvynių rinkinių. Rezultatai bus parodyti šių metų spalio mėnesį.

Tuo tarpu galite pasižiūrėti, kas jau atrado savo antrininkus. Ir kai kitą kartą lankysitės muziejuose, paveiksluose atidžiai dairykitės į save panašių asmenų.

Šie žmonės tiesiog apžiūrinėjo meno kūrinius ir atrado savo muziejaus antrininką.

Jūsų dvynys gali būti bet kur – netgi Renesanso paveiksle.

Kai kitą kartą lankysitės muziejuje, atidžiai dairykitės savo dvynio.

Taip pat skaitykite: Fotografas slaptai fiksuoja muziejaus lankytojus, atsitiktinai derančius su meno kūriniais [FOTO]

XVII amžiaus viduryje Ispanijoje atsirado aiškus religinis ir teisinis konsensusas. Paveikslai, kuriuose vaizduojamas nuogumas – ypač moterų – buvo ne tik moraliai įtartini, bet ir pavojingi.

1563 m. gruodį katalikų dvasininkai, susirinkę į Tridento susirinkimą, nutarė, kad „visų gašlumų [bažnyčios kūriniuose] turi būti vengiama tokiais būdais, jog figūros nebūtų nutapytos ar išpuoštos jaudinančiu geismu.“ Net Siksto koplyčioje esanti Mikelandželo „Paskutinio teismo“ freska bažnyčiai neįtiko, paskatinant kai kuriuos tuometinius ispanus pareikšti, jog nuogumą vaizduojantys paveikslai buvo „velnio išradimai“, žiūrovą galėjo paversti „geismo vergu“ ir kad „geriausi paveikslai – didžiausia grėsmė: reikia sudeginti geriausius iš jų.“ 1640 m. Ispanijos teismas nuėjo taip toli, kad paskelbė, jog nuogumą vaizduojančių paveikslų kūrimas, įvežimas ir turėjimas yra nelegalu, tokiu būdu sustiprinant labiausiai represinį, priešišką nuogumui teisinį režimą visoje Europoje.

Ir vis dėlto nuogumą vaizduojančių paveikslų kolekcijos Ispanijoje ne tik tęsėsi, bet ir klestėjo. Globojant Pilypui II ir Pilypui IV ispanų Habsburgai galėjo turėti didžiausią nuogumą vaizduojančių paveikslų kolekciją vakarietiškame mene. „Paradoksas yra tame, kad ši įspūdinga erotinių paveikslų kolekcija buvo laikoma ne liberaliajame Amsterdame arba Florencijoje, bet Madride ir šios kolekcijos savininkai – karaliai, kurie buvo didžiausi katalikai pasaulyje“, – sakė Nacionalinio Prado muziejaus (isp. Museo Nacional del Prado) direktorius Miguelis Falomiras Fausas.

Tiziano Vecelli, „Venera ir Adonis“, Metropoliteno muziejus

Ši iš pirmo žvilgsnio prieštaringa padėtis grindžiama ypatinga nuogumo svarba Europos mene. „XV amžiaus pabaigoje gebėjimas nupiešti nuogumą tapo būtina sėkmingo menininko sampratos sąlyga“, – rašo meno istorikas Jill Burke. Be to, „sėkmingi paveikslai ir skulptūros, vaizduojantys nuogumą, buvo tie, kurie provokavo žiūrovo (paprastai buvo manoma, jog tai vyras) fizinį troškimą.“ Nors politinis klimatas buvo vis priešiškesnis, tikri meno globėjai kaip Pilypas II ir Pilypas IV ir toliau kolekcionavo geriausius ir labiausiai viliojančius meno kūrinius.

Peter Paul Rubens „Cerera ir dvi nimfos“, 1615–1617 m., „Vikitekos“ nuotrauka

Šis akivaizdus kontrastas tarp moralės ir meno normų galėjo pastatyti dailininkus į keblią padėtį, kai iš tikrųjų reikėjo samdyti nuogą modelį. „Galų gale tie modeliai, kurie yra tinkami, nenori apsinuoginti, o tie, kurie galėtų apsinuoginti, būtų puikūs raganų modeliai“, – skundėsi vienas pasipiktinęs XVII amžiaus 5-ojo dešimtmečio menininkas. Vis dėlto neabejotinai svarbiausias Ispanijos Habsburgų garsiosios kolekcijos plėtros veiksnys buvo uždarų erdvių (isp. salas reservadas) atsiradimas. Tai – išskirtinės erdvės, išsidėsčiusios nedidelėje karališkoje nuosavybėje, skirtos eksponuoti tam tikrus kūrinius atskirai nuo likusios kolekcijos. Nors informacija apie nuogumą vaizduojančių paveikslų, esančių karališkosiose kolekcijose, laikymą atskirai ėmė rastis jau 1621 m., pirmoji dokumentuota uždara erdvė atsirado 1636 m. karališkųjų Alkazaro rūmų inventoriuje valdant Pilypui IV. Šioje erdvėje buvo devyni Tiziano Vecelli tapyti nuogumą vaizduojantys paveikslai ir ji buvo aprašyta kaip vieta, „į kurią Jo didenybė eina pabūti po pietų.“

Peter Paul Rubens, „Trys gracijos“, 1635 m., Nacionalinis Prado muziejus

Į valdžią atėjus Karoliui III šioms erdvėms teko didžioji monarcho „nepadorios“ nuosavybės dalis. Šalyje pasiektas bendras sutarimas, įsigalėjęs kartu su oficialiu nuogumą vaizduojančių darbų kriminalizavimu, ir jame teigiama, jog nuodėmių hierarchijoje baisiausias nusižengimas buvo kurti nuogumą vaizduojančius kūrinius arba viešai juos eksponuoti. „Tai paliko svarbią spragą [valdančiosios klasės nariams], kurie nusprendė turėti tokius paveikslus, kol jie laikė kūrinius atskirose erdvėse, toli nuo plačiosios visuomenės akių“, – rašo istorikas Javier Portús.

Tačiau ne kiekvienas karalius noriai priėmė šiuos kūrinius. Karolis III, perėmęs Ispanijos sostą 1759 m., atvyko į Madridą, kad surastų gausybę nuogumą vaizduojančių ir erotinių paveikslų, kuriuos kruopščiai sukaupė jo Habsburgų pirmtakai. Kolekcijoje buvo Tiziano Vecelli, Diego Velázquez ir Peter Paul Rubens kūriniai – stulbinančios 5 539 paveikslų inventorizacijos, atliktos 1700 m., likučiai, kurių vėliau sumažėjo dėl dovanojimo užsieniui ir dėl niokojančio gaisro Madrido karališkuosiuose Alkazaro rūmuose 1734 m.

Monarchijos skrupulingumą aprašančiuose metraščiuose Karolis III turėjo tvirtą nusistatymą. Žymųjį kartą 1752 m. regentas, atstovaudamas Neapolio ir Sicilijos karalių, pabėgo iš archeologinių kasinėjimų, kai pamatė marmurinę statulą, kurioje mitinė būtybė Satyras buvo vaizduojamas sanguliaujantis su ožiu. Išgąsdintas atrastos senovinių, erotinių romėnų kūrinių slėptuvės, jis išsiuntė pažeidimą sukėlusius darbus į užrakintą kabinetą ir nurodė, kad kasinėjimai būtų sustabdyti.

Francisco de Goya, „Nuoga Macha“, apie 1800 m., Nacionalinis Prado muziejus, Madridas

Tačiau Ispanijoje monarchas nusprendė imtis dar radikalesnių veiksmų. Pakvietęs savo karališkųjų rūmų dailininką Antóną Raphaelį Mengsą Karolis III įsakė menininkui surinkti visus „nepadorius paveikslus“ ir nedelsiant juos sudeginti. Apimtas streso Mengsas apeliavo tiesiai į karaliaus moralės jausmą. Jis įrodinėjo, kad jei paveikslai būtų laikomi mokomosiomis priemonėmis, ar karalius galėtų apgalvoti, jog galbūt būtų „mažesnė rizika profesoriams (dailininkams) mokytis iš tokių puikiai nutapytų originalų nei tikrų, apsinuoginusių moterų?“ Vadovaujantis likusia Karolio III taisykle dailininkas Mengsas turėjo atidžiai prižiūrėti paveikslus – nesugadintus, bet paslėptus.

Uždaros erdvės Ispanijos visuomenėje išliko daugiau nei du šimtmečius, iki 1838 m. Skirtingus temperamentus ir skonius turėję monarchai jas naudojo viskam – nuo meninės erotikos slėpimo iki kultūrinio dvarų patobulinimo planų ar mėgavimosi savo asmeniniam malonumui. Tačiau dėl šių erdvių vis dar buvo įnirtingai ginčijamasi, jos buvo kaip vizualinės salvės vykstančiose Europos kovose, siekiant apibrėžti moralės, meniškumo, lyties ir galios reikšmę.

Francisco de Goya, „Apsirengusi Macha“, 1800–1808 m., 

Netgi 1815 m. ispanų dailininkas Francisco de Goya atsidūrė slaptame Inkvizicijos kambaryje Madride. Pareigūnai tardė jį dėl dviejų konkrečių paveikslų – „Nuogos Machos“ (apie 1800 m.) ir „Apsirengusios Machos“ (apie 1800–1808 m.), klausdami, „ar tai buvo dailininko kūriniai, kodėl jis nutapė juos, kas juos užsakė ir kokiam tikslui.“ Nors paveikslai buvo trumpam išlaisvinti valdant Josephui Bonaparte, 1814 m. į valdžią atėjo Ispanijos Inkvizicija ir greitai atgaivino tą patį priešišką nuogumui režimą, kuriuo šimtmečius buvo valdomas ispanų meniškumas. Tik 1838 m. Nacionaliniame Prado muziejuje panaikinta jame buvusi uždara erdvė, tai įvyko vos po kelerių metų, kai baigėsi Inkvizicijos ir konservatyviojo monarcho Ferdinando VII valdymo laikai, ir kūriniai buvo parodyti plačiajai visuomenei.

Šiandien du Machas vaizduojantys paveikslai eksponuojami Nacionaliniame Prado muziejuje, juose esančios Machos įžūliai abejingos milijonams žmonių, kurie kiekvienais metais praeina pro jų gilius žvilgsnius, skatinant žiūrovus, kaip ir visada, reaguoti.

Taip pat skaitykite: Žmonės atranda savo meniškuosius antrininkus muziejuose [+20 FOTO]

Šie japonių portretai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nuostabių nuotraukų serija. Tačiau nustebsite sužinoję, kad portretai nebuvo užfiksuoti fotoaparatu – vietoje to neįtikėtinai talentingas japonų menininkas Yasutomo Oka juos nutapė aliejiniais dažais. Kiekvienas fotorealistinis paveiklas atrodo neįtikėtinai tikroviškai, užfiksuojant visas įmanomas tapomų moterų detales.

Užbaigti kiekvieną aliejiniais dažais tapytą paveikslą užtrunka apie mėnesį ir kiekvieno kūrinio pradžiai menininkas pasitelkia į pagalbą realaus gyvenimo modelius, kuriuos betapant dažnai „pagražina“. Kai kurios moterys vaizduojamos dėvinčios tradicinius kimono, seginčios plaukų papuošimus iš gėlių ir stovinčios puošniai dekoruotame fone. Kitos dėvi kasdienius drabužius ir dažnai pozuoja namų aplinkoje žiūrinčios pro langą. Kituose kūriniuose merginos vaizduojamos stovinčios kerinčiame miške ar sode – viename paveiksle moteris pozuoja rudeniškame, ūkanotame miške, o už jos medyje tupi balta pelėda.

Visais atvejais menininkui savo profesionaliais potėpiais puikiai pavyksta nutapyti kiekvieną veido bruožą, plaukų garbaną, odos nelygumą ir audinio plotelį. Yasutomo Oka teigia, kad labiausiai įsitempęs jis jaučiasi piešdamas akis, nes jos yra svarbiausias veido bruožas tapant fotorealistiniu stiliumi. Tačiau kiekviename portrete akyse galima pamatyti tikroviškus šviesos atspindžius, todėl jos atrodo įtikinamai tikros.

Ši paveikslų serija gali atrodyti kaip portretinė fotografija, tačiau kiekvienas neįtikėtinas atvaizdas iš tikrųjų yra aliejiniais dažais tapytas paveikslas, kurį nutapė japonų menininkas Yasutomo Oka.

Kiekvienas fotorealistinis paveikslas neįtikėtinai tikroviškas, atskleidžiantis japonių grožį.

Yasutomo Okai savo profesionaliais potėpiais puikiai pavyksta nutapyti kiekvieną veido bruožą, plaukų garbaną, odos nelygumą ir audinio plotelį.

Net pieštuku piešti jo eskizai atrodo kaip nespalvotos nuotraukos.

Taip pat skaitykite: Elegantiškos Renesanso skulptūros perkurtos taip, kad atsiskleistų jų žaismingos asmenybės [FOTO]

Braitone gyvenantis fotografas Josephas Fordas bendradarbiavo su mezginių dizainere Nina Dodd (dar žinoma kaip Woollingtono kunigaikštienė), kad sukurtų su aplinka suderintų drabužių nuotraukų seriją, kurioje užfiksuoti tuos rūbus dėvintys žmonės, susilieję su juos supančia urbanistine aplinka. Fotografas savo kūrinį apibūdina kaip „pasakojimą su neįprasto kūrybiškumo prieskoniu“ ir jo sumanioje, akis apgaunančioje kolekcijoje „Megztas susiliejimas su aplinka“ matomi modeliai, vilkintys spalvingus, raštuotus dizainerės Ninos Dodd megztinius bei esantys suderintame fone, sukuriant pranykstančių liemenų iliuziją.

Vienoje nuotraukoje barzdotas vyras tobulai užfiksuotas raudonų, raštuotų autobusų sėdynių fone. Kitoje nuotraukoje – šuo, aprengtas žaliu, tekstūruotu mezginiu, susilieja su šalia esančiu lapuotu krūmu. Fotografas Josephas Fordas ir dizainerė Nina Dodd taip pat bendradarbiavo su prancūzų gatvės menininku Monsieur Chat, kuris pozavo su vienu iš savo prekės ženkle esančių geltonų katinų. Kai jis stovėjo ant kopėčių viršaus šalia nupiešto katino, jo geltono ir juodo megztinio dizainas tobulai derėjo su ant sienos esančiu piešiniu.

Norėdami pamatyti daugiau fotografo Josepho Fordo projektų, sekite jį socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“. Taip pat apsilankykite Woollingtono kunigaikštienės svetainėje, kad pamatytumėte daugiau dizainerės Ninos Dodd inovatyvių mezginių.

Fotografas Josephas Fordas bendradarbiavo ne tik su dizainere Nina Dodd bet ir su prancūzų gatvės menininku Monsieur Chat, kuris pozavo su vienu iš savo prekės ženkle esančių geltonų katinų.

Milo Venera, kaip viena reikšmingiausių meno istorijos skulptūrų, ir toliau žavi lankytojus šiais laikais. Marmurinis šedevras, esantis Luvro muziejuje, žymus dėl savo helenistinio meniškumo, grožio ir garsėjantis tuo, jog neturi rankų.

Kai statula buvo iškasta XIX a., jos istorija buvo visiškai nežinoma, kaip ir daugelio kitų branginamų senovinių objektų. Tačiau šiandien archeologai ir meno istorikai iš detalių sugebėjo sudėlioti pasakojimą, kuriame nagrinėjama ir paaiškinama galima kilmės vieta, nors deivės skulptūra išlieka apgaubta paslaptimi.

Milo Venera – kas ji?

Milo Venera, taip pat dar žinoma kaip Milo Afroditė, yra marmurinė skulptūra, kurią greičiausiai sukūrė Aleksandras iš Antiochijos II a. pr. Kr. pabaigoje. Joje matoma beveik nuoga, didesnė nei realiame gyvenime (2,03 m aukščio) moters figūra su klasikiniu S formos išlinkimu.

Jos kūną sudaro du marmuro blokai, taip pat „kelios dalys, [kurios] buvo sukurtos atskirai (biustas, kojos, kairė ranka ir pėda)“, remiantis Luvre pateikta informacija. Be to, skulptūra greičiausiai buvo nudažyta spalvotai ir išpuošta papuošalais, tačiau šiandien marmure neliko jokių pigmentų ar metalų pėdsakų.

Dėl savo nuogumo ir figūros su išlinkimais manoma, jog ši statula yra meilės deivė Venera. Vis dėlto ji taip pat gali reprezentuoti ir jūros deivę Amfitritę, turėjusią ypatingą reikšmę saloje, kurioje buvo rastas meno kūrinys.

Atradimas

Statulą 1820 m. atrado ūkininkas senovinėje nišoje Milo saloje, esančioje Egėjo jūroje. Nors buvo iškasta dalimis, jas buvo galima sudėti iš naujo. Statulos suskaldytos rankos – kairė, laikanti obuolį, ir dešinė, liečianti figūros juosmenį, visgi buvo palaikytos neoriginaliomis ir prie skulptūros nepridėtos.

Be to, figūra buvo rasta ant žodžiais iškalto pagrindo, kuris taip pat pasirodė esantis vėliau pridėta statulos dalis ir buvo pašalintas.

Vis dėlto net ir kaip nepilna skulptūra, ji iškart buvo pradėta laikyti šedevru. Statulą gavo Liudvikas XVIII, kuris 1821 m. ją padovanojo Luvro muziejui. Nors muziejus iš pradžių ketino restauruoti statulą, niekas negalėjo nuspręsti, kaip sudėti jos rankas. „Pasirėmusi į koloną, alkūne atsirėmusi į Arėją ar laikanti įvairius atributus“ – tai tik kelios iš daugelio galimybių, kuriomis galėjo būti apibūdinamas originalus statulos dizainas.

Kadangi Luvro muziejaus darbuotojai nesugebėjo susitarti dėl numatyto skulptūros estetinio vaizdo, ji buvo eksponuojama be rankų, o sprendimas vis dar nepriimtas.

Skulptūra šiandien

Beveik 200 metų skulptūra buvo gyvybiškai svarbi Luvro muziejaus nuolatinės kolekcijos dalis. Ši statula laikoma vienu vertingiausių ir populiariausių meno kūrinių muziejuje kartu su tokiais kūriniais kaip Leonardo da Vinčio „Mona Liza“ ir Mikelandželo „Mirštančiu vergu“.

Luvro muziejuje Milo Venera apibūdinama kaip „nesenstantis šedevras“ ir tikimasi, jog ji švies ir žavės lankytojus ateityje.

Taip pat skaitykite: Elegantiškos Renesanso skulptūros perkurtos taip, kad atsiskleistų jų žaismingos asmenybės [FOTO]

Jeigu esate meno gerbėjas, tikriausiai puoselėjate svajonę, jog vieną dieną galėtumėte pamatyti dalelę savęs, kuri būtų eksponuojama ir kuria būtų žavimasi garsioje meno galerijoje. Nauja, interaktyvi menininko Tezi Gabunia instaliacija suteikia galimybę patirti šį jaudulį. Pasitelkiant keturis skirtingus visame pasaulyje žinomų galerijų modelius jo instaliacija „Padėkite savo galvą į galeriją“ (angl. Put Your Head into Gallery) tiesiogine prasme leidžia tapti eksponatų dalimi.

Projektas apima keturias atkurtas miniatiūrines galerijas – „Saatchi“ galeriją, Luvro muziejų, „Tate Modern“ galeriją bei „Gagosian“ galeriją ir kiekvienoje atitinkamai eksponuojami paties menininko Tezi Gabunia, Peterio Paulo Rubenso, Damieno Hirsto ir Roy Lichtensteino kūriniai. Šia instaliacija siekiama meną padaryti prieinamą kiekvienam žmogui, atvežant žymius pastatus lankytojams, o ne atvirkščiai. Savo darbe menininkas Tezi Gabunia toliau nagrinėja falsifikacijos ir hiperrealizmo idėją meno pasaulyje. Jo dioramos sukurtos naudojant lazerinio pjovimo technologiją ir polivinilchloridą (PVC) bei organinį stiklą ir suteikia galimybę kiekvienam pažvelgti į garbingas sales bei užimti vietą ant garsių eksponatų sienos.

Menininkas Tezi Gabunia tapo žinomu dėl savo meninių apmąstymų apie autentiškumą ir apgaulę šiuolaikiniame pasaulyje. Sutelkiant dėmesį į meninio proceso virtualizaciją, jo darbe bandoma industrializuoti meno kūrimą, panaikinant menininko kaip vienintelio kūrėjo vaidmenį. Turint omenyje šį smalsų požiūrį, pasitelkus instaliaciją „Padėkite savo galvą į galeriją“ toliau bandoma ištyrinėti, kas diferencijuoja meną, kurį numatoma eksponuoti, nuo likusio vizualinės srities meno.

„Saatchi“ galerija

Luvras

„Tate Modern“ galerija

„Gagosian“ galerija

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Fotografė Gemmy Woud-Binnendijk perkėlė saldų senųjų meistrų paveikslų grožį į savo dailės fotografiją. Nesenstantys jų kūriniai peržengia įkvėpimo ribas, vis dėlto ir meno istorijos mėgėjai fotografės kūriniuose ras tiesioginės įtakos. Vienoje nuotraukoje matoma jauna mergaitė, jos galvos apdangalas, drabužiai ir aksesuarai, kurie yra tokie patys kaip Johanneso Vermeerio paveiksle „Mergina su perlo auskaru“. Kitose nuotraukose tiesioginio įkvėpimo aptinkama mažiau, tačiau jose užfiksuoti drabužiai, pozos, švelnumas, kurie susiję su tapyba aliejiniais dažais.

Fotografija – palyginti naujas Gemmy Woud-Binnendijk karjeros kelias. Mokykloje ji mokėsi auksakalystės ir multimedijos dizaino, tačiau 2016 m. kovą pradėjo rimtai fotografuoti. Būtent tai buvo pastanga, leidusi fotografei panaudoti savo „didžiąją aistrą“ piešimui ir tapybai – ji sukuria šį efektą, sutelkdama dėmesį į kiekvieno kūrinio apšvietimą. Suderinusi dvi meno technikas – chiaroscuro ir sfumato (abi atsirado Renesanso metu), Gemmy Woud-Binnendijk kuria gylį ir formą, sluoksniuodama spalvas ir tonus. Rezultatas – sukuriami „nepastebimi perėjimai“ vaizduojant vaikus ir jaunus suaugusiuosius, kurie atrodo kaip to laikotarpio paveikslai. Jei nesuprastumėte, kad tai – nuotraukos, manytumėte, jog tai Renesanso laikotarpio paveikslai, kurių niekada anksčiau nebuvote matę.

Jei nesuprastumėte, kad tai – nuotraukos, galėtumėte pagalvoti, jog tai aliejiniais dažais tapyti paveikslai.

Fotografė atlieka daug nuotraukų redagavimo su programa „Photoshop“. Kad tai padarytų, ji dažniausiai mokosi savarankiškai ir žiūri internetines pamokas iš tokių fotografų kaip Brooke Shaden, Thomas Dodd ir Paul Apal’kin, kad išmoktų jų technikos.

Naudojant senųjų meistrų tapybos principus, tokius kaip chiaroscuro ir sfumato, fotografė Gemmy Woud-Binnendijk kuria dailės fotografiją.

Taip pat skaitykite: Spalvų nematantis fotografas fiksuoja įspūdingus kadrus [FOTO]

Įsivaizduokite, jog meno galerijoje lankotės karščiausią metų dieną, tačiau oro kondicionieriai neveikia ir visi paveikslai tiesiogine prasme pradeda tirpti, o juose esantys dažai – lašėti nuo paveikslų rėmų. Šis siurrealistinis, košmariškas scenarijus – Vienoje dirbančio multidisciplininio menininko Alper Dostal skaitmeninio meno serijos „Karšta paroda“ (angl. Hot Exhibition) konceptas.

Labai realistiškoje 3D vizualizacijų serijoje matomi žymūs paveikslai – įskaitant Edvardo Muncho „Šauksmą“ ir Vincento van Gogho „Žvaigždėtą naktį“, kurie pavirsta į tirpstančius šedevrus. Kiekviename kūrinyje vaizduojamas baisiausias kuratoriaus košmaras, kuriame pragaištingi storai užteptų dažų lašeliai varva iš garsiausių pasaulio paveikslų ant galerijos grindų. Menininkas Alper Dostal apibūdina savo kūrinius kaip „šiek tiek keistus, humoristiškus ir su lašeliu sarkazmo, tačiau dažnu atveju – su slypinčia istorija.“

Daugiau neįtikėtinų menininko Alper Dostal kūrinių galite rasti socialiniame tinkle „Instagram“ bei jo svetainėje nusipirkti plakatus iš serijos „Karšta paroda“.

Multidisciplininis menininkas Alper Dostal sukūrė baisiausią meno kuratoriaus košmarą…

Kas nutiktų, jei labai karštą vasaros dieną galerijoje nebūtų oro kondicionieriaus?

Skaitmeninio meno serijoje „Karšta meno paroda“ matomi žymūs paveikslai, kurie pavirto į tirpstančius šedevrus.

Beveik galima išgirsti, kaip pragaištingi storai užteptų dažų lašeliai varva ant galerijos grindų.

Taip pat skaitykite: Miniatiūrinės galerijos – galimybė tapti pasaulyje žinomų meninių eksponatų dalimi [FOTO]

Vienas įdomiausių pasaulio meninikų amerikietis Kris Kuksi – fantastinio realizmo žanro kūrėjas, įkvėptas pramoninio pasaulio mechanizmų, vamzdžių, laidų, rafinuotų fabriko tinklų, žongliruojantis Baroko ir Rokoko periodais.

Kuksi darbai pristatomi daugiau nei 100-te parodų visame pasaulyje. Tai tikrai milžiniškas pasekimas kūrėjui – meninikui. Meistriškai sukurtos skulptūros atvaizduoja dievus ir deives iš praeitis, o taip pat ir dabartines mitologines religinio tykėjimo reikšmes. Žvelgiant į skulpturas apima įvairialypiai jausmai. Nors Kris‘o darbai primena didingąją baroko epocha, tačiau visa tai persipina ir perkialima į šiandieninį pasaulį. Įkvėpta menininko Kris Kuksi Olandų dizainerė – Iris van Herpen , Paryžiaus „Haute Couture“ savaitėje pristatė futuristinė kolekcija „SS2011”,  šis pristatymas tapo vienu įspūdingiausių visų laikų madų savaičių reginių.

Pats menininkas apibudina kaip jis jaučiasi kurdamas, jo manymu  mes priklausome „Senajam pasauliui“. Kris Kuksi didžioji dalis meno kūrinių yra reakcija į “sugadintą ir demoralizuotą nuosmukį šiuolaikinės visuomenės, kur naujos pradžios, nauji karai, nauja filosofija, ir naujos pabaigos neegzistuoja“. Kaip pats meninkas įvardina kuriniuose simboliais atvaizduoja: „kelią į mirtį ir amžino miego ramumą“, skulptūrose interpretuoja užuojautą. Jo manymu mirtis yra sąmonės baimė, kuri mus paliečia be pasigailėjimo, todėl į ją turime kreiptis kad  tai suteiktų saugumo jausmą. : „Temos kurias aš naudoju taip pat moko mus, kad, nors mirtis gali persekioti mus pasirinktinai, mes neturime niekada užmiršti apraudoti didžiulio potencialo praradimą. Asmeniškai, aš jaučiu, kad pasaulyje šiandien didžioji dalis žmonijos yra daug labiau lengvabūdiški ir trapūs godumo bei materializmo atžvilgiu.“

Kris Kuksi už  kurybą kuri sujungia praeitį ir dabartį, gavo kelis apdovanojimus, bei prizus, jo kūrinius galima išvysti daugelyje tarptautinių meninių žurnalų, ant knygos viršelių, bei teatrališkų plakatų. Kūrybos darbai pristatyti ir privačiose kolekcijose, JAV, Europoje ir Australijoje.

Taip pat skaitykite: Heidi Taillefer – kitoks siurrealistinis menas

Pasaulis užpildytas klounais, kurie kasdien dirbą sunkų darbą humoro ir meno srityje, tačiau egzistuoja ir kiek kitokie klounai, kurie negauna algų iš cirko ir kurių elgesys taip pat linksmina žmones.

Teksaso valstijoje gyvenantis menininkas Tony Pro žengia žingsnį toliau: paversti pasaulinio žinomumo linksmintojus tikrais klounais tapydamas juos Viktorijos laikų drabužiais ir pridėdamas paprastą raudoną nosį.

Nors Tony patinka piešti piktadarius ir blogus klounus, tarp jų taip pat pasitaiko ir tikrai juokingi klounai. Bill Murray ir Robin Williams yra du mūsų mėgstamiausi.

Nors šiek tiek bijome klounų, bet vis dar jais žavimės. Kas tavo mėgstamiausias klounas?

Robinas Williamsas

Willas Ferrellas

Kim Kardashian 

Charlie Sheenas

Hilary Clinton‘

Donaldas Trumpas

Vladimiras Putinas

Billas Murrayjus

Hulkas Hoganas

Taip pat skaitykite: Pasaulio valdantieji pabėgėlių vietose [FOTO]

Viename iš Bruklino kultūros centrų atidaryta vaizduojamojo meno paroda pavadinimu „Perrašant istoriją“. Šioje parodoje fotomenininkė Fabiola Jean-Loui pristatė išskirtinę nuotraukų kolekciją, kurioje juodaodės moterys vilki Renesanso epochos Europos didikių sukneles.

Sukurti šias nuotraukas fotografę įkvėpė XVIII a. Prancūzijos elito moterų portretai, kuriuose jos spindėjo prabanga ir grožiu. Tačiau menininkė vietoje baltaodžių moterų savo fotojuostoje pasirinko įamžinti juodaodes, kurios pabrėžtų to laikmečio žiaurumą ir tuo pačiu parodytų stiprybę bei drąsą, kovojant už laisvę ir lygiateisiškumą. Taip pat Fabiola Jean-Louis stengėsi ne tik tiksliai sukomponuoti ir perteikti nuotraukas taip, jog šios atrodytų lyg aliejiniais potėpiais nutapytos, bet ir sukūrė modeliams ornamentais papuoštas sukneles.

Menininkės sukurtose nuotraukose matome įstabaus grožio, stoiškos laikysenos juodaodes moteris. Tačiau šios parodos tikslas yra skirtas pabrėžti tai, jog fotografijose vaizduojama prabanga ir grožis yra tik paviršius, slepiantis gėdingą dėmę žmonijos istorijoje – rasinę diskriminaciją. Pažvelgus įdėmiau į menines nuotraukas, antrame plane, galima pamatyti kenčiančius, nukankintus ir žiauriai išnaudojamus žmones.

Menininkės darbai kalba patys už save. Kiekvienoje nuotraukoje yra daugybė detalių, kurios lyg pasakoja istoriją apie to laikmečio žiaurumą. Pavyzdžiui „Madame Beauvoir piešinyje“ matome modelį, kuri žvelgia į žiauriai nukankinto žmogaus paveikslą. Nuotraukoje modelis vilki suknelę su nugaroje išsiuvinėtais paauksuotais raštais, kurie lyg atspindi paveiksle pavaizduoto kankinio nugarą. Fotografė gretindama šias detales nori parodyti pagarbą tiems, kurie dėl rasinės diskriminacijos gyveno nuolatinėje baimėje ir skausme.

Fabiola Jean-Louis pastebi, kad ir šiais laikais žmonės diskriminuoja vieni kitus dėl odos spalvos, tautybės, lyties – tarsi tai, parodytų jų tikrą vertę. Todėl, pasak, fotomenininkės kalbėti visuomenėje opiomis temomis yra būtina, nes tik taip bus galima nebekartoti istorijoje padarytų klaidų. Todėl kurdama šią parodą ji norėjo padrąsinti juodaodes moteris pasitikėti savimi, būti drąsiomis, ryžtingomis ir svarbiausia jaustis nepriklausomomis.

Taip pat skaitykite: Juodaodė atkurdama mados fotosesijas siekia, kad būtų išgirstas pareiškimas apie grožio įvairovę

Google Art & Culture programėlė kviečia apsilankyti didžiausioje kada nors surinktoje ir virtualiai pateikiamoje „Fridos veidai“ parodoje. Skaitmeninėje ekspozicijoje yra daugiau kaip 800 meninių kūrinių, iš kurių net 20 yra privačių kolekcininkų, niekada viešai nerodytų Fridos Kahlo paveikslų, kurie byloja apie jos sudėtingą, vienatve persmelktą gyvenimą.

Frida Kahlo de Rivera savamokslė menininkė, viena žymiausių Meksikos siurrealizmo ir simbolizmo dailininkių. Moterys šią menininkę laiko stiprybes ir maišto ikona, tačiau kūrybiniai jos darbai byloja apie skaudų ir sudėtingą gyvenimą, kuriame ji stengėsi įžvelgti prasmę. Taigi, Google Art & Culture sukurtoje programėlėje norima atskleisti Fridos Kahlo dvilypi gyvenimą, plačiai aprašant ir gretinat jos kūrybą su asmeniniu gyvenimu parodoje „Fridos veidai“. Šioje virtualioje ekspozicijoje yra apstu ne tik jos portretų ar meninių siurrealistinių kūrinių, bet ir daiktų: asmeninių laiškų, drabužių, papuošalų bei nuotraukų, kurie puikiai perteikia menininkės gyvenimo sunkumus, pomėgius bei aikštingą charakterį.

Norėdami sukurti Fridos Kahlo virtualų kūrybos ir gyvenimo rinkinį „Google“ bendradarbiavo su 33 institucijomis ir muziejais iš septynių pasaulio šalių. Programėlė suteikia galimybę pamatyti net 12 virtualių muziejų, iš kurių vienas yra dailininkės namai „The Blue House“.

Šie namai tapo populiariu muziejumi Meksikoje, kurį jau dabar galima pamatyti, naudojantis virtualia Google Art & Culture programėle. Šiuose namuose Frida Kahlo ne tik kovojo su skaudžiais išgyvenimais, dalinosi laime ir stiprybe, bet ir turėjo savo asmeninę kūrybinę dirbtuvę, kurioje ji nutapė daugybę pasaulyje pripažintų meninių paveikslų. Šias dirbtuves bei kitus eksponatus galima priartinti iki smulkiausių detalių, kurias siurrealizmo ir simbolizmo dailininkė mėgo vaizduoti.

Apsilankyti „Fridos veidai“ parodoje galima „Google“ meno ir kultūros svetainėje arba atsisiuntus programėlę telefone su pavadinimu Google Art & Culture.

Taip pat skaitykite: Miniatiūrinės galerijos – galimybė tapti pasaulyje žinomų meninių eksponatų dalimi [FOTO]