Spalvingi dažai teškiami ir drabstomi iš spontaniškų emocijų, kurios užplūsta tuo momentu menininką. Abstraktus ekspresionizmas ­ tai ne tik būdas užpildyti drobe spalvomis ar įvairiomis potėpių formomis, tai būdas išreikšti ir tokiu būdų perteikti žmonėms savo giliai užslėptas emocijas. Vieni šį meną laiko įkvėpiančiu, kiti, mano, jog tai visiška beskonybė. Tačiau, kuo ši meno kryptis yra ypatinga?

Abstraktusis ekspresionizmas neformalus, be taisyklių ir nesuvaržytas judėjimas, kuris susikūrė Amerikoje, XX amžiaus penkto dešimtmečio viduryje. Šio judėjimo filosofija yra egzistencialistiniai klausimai. Ji svarsto apie žmogaus vidines kovas, kuriose varžosi jo protas su širdimi, godumas ir saikas, užslėpti troškimai ir pareigos šauksmas.

Taip pat menininkai buvo skatinami išeiti iš komforto zonos ir patirti tai, kas dar nepatirta. Žmonės siekė atrasti ir suprasti save per meną, nevaržant idealių normų, taisyklių ar mene egzistuojančios dieviškosios proporcijos. Toks menas žmogui ne tik padėjo atsiskleisti ir būti tokiu, koks jis yra iš tiesų, bet ir sukelti žmonėms emocijas bei išryškinti to laikotarpio problemas.

Vienas reikšmingiausių abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovų buvo Džeksonas Polokas. Dailininkas išsiskyrė savo kūrybiniu stiliumi, mat, šis netapydavo piešinių, o taškydavo, laistydavo, purkšdavo dažus ant drobės apimtas spontaniškų emocijų. Taip pat reiktų pabrėžti, kad menininkas niekada nenaudojo molberto, jis visada kurdavo pasidėjęs drobę ant grindų.

Pagrindinė problema buvo spalvų dinamiškumas, kurį sunku išgauti kūrybos proceso metu. Šio menininko įžymusis piešinys “Nr. 5, 1948″ yra vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų. Jis buvo parduotas 2006 metais JAV aukcione už 140 milijonų JAV dolerių. Šis paveikslas pakerėjo daugumą širdžių savo varvančiu, lyg žaizda, stiliumi.

Taip pat dar vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų yra „Moteris III“ sukurta JAV skulptorius ir abstraktaus ekspresionizmo tapytojo Vilemo De Koningo. Šis paveikslas buvo nupirktas už 137,5 mln. JAV dolerių. Dailininko tapyba išsiskyrė nuo Džeksono Poloko tuo, kad šis tapymo būdas buvo kur kas kuklesnis, tapomi konkretesni vaizduojami vaizdai, o drobės nebuvo tokios didelės. Vilemo De Koningo paveiksluose buvo kuriamas abstraktus fonas arba geometrinė abstrakcija. Tokiame fone dailininkas išskirdavo ir pavaizduodavo vieną galingą figūrą, kuri ir sukurdavo lyrišką arba intymią nuotaiką.

Neretai šiuolaikinis žmogus žiūrėdamas į to laikmečio nupaišytus abstraktaus ekspresionizmo darbus nesupranta, kuo šie paveikslai yra tokie įspūdingi. Tačiau, ekspertai teigia, kad jei žmogus ne tik žvilgtelėtų į dažų sluoksnius ant drobes, bet ir įdėmiau pasižiūrėtų į piešinį: jame dominuojančias spalvas, išryškintas detales, nutapymo metus, žinotų istoriją ­ tada jis pamatytų dailininkų patirtas bei perteiktas emocijas.

Taip pat skaitykite: Popart‘o eros pradininkas Andy Warholas [FOTO]

#Kaunas yra gražus!  Didžiuojamės mūsų miestu. Kaune įgyvendintas ilgai lauktas projektas – sienos tapybos darbas “Šančių laikai”.

Ilgai lauktą projektas pradėtas 2019 m. rugpjūtį. Naktį iš rugpjūčio 4d. į 5d. piešinys buvo perkeltas ant Kranto al. 62 namo sienos. Vėliau – nekantriai stebint orų prognozes ir orą pro langą – buvo tapoma ant sienos. Sienos tapyba baigta rugpjūčio 30 d..

Iniciatoriai Darius Ruzgas, Aistė Ruzgienė ir Gražvyda Andrijauskaitė, piešinio autorė – Gražvyda Andrijauskaitė, bendraautorius ir konsultantas – Tadas Šimkus, koordinatorė – Austėja Bliumkytė-Padgurskienė.

Partneriai: Kauno miesto savivaldybė, Sadolin Lietuva, SDG, Reklamos taškas, Fotopledai.lt, GreenPrint, 3Dreklama.lt, Kavinė Kaukazas, Fluxus Labas!

Organizatoriai ir įgyvendintojai: atvira iniciatyvų platforma “Šančių kioskas”, Gart, Gyva grafika, butų savininkų bendrija “Plienas”.

© 3Dreklama.lt – Virtualūs turai, Foto ir video iš oro

Sekite mus Facebook’e KaunoŽinios.lt ir  : https://instagram.com/kaunozinios

Daugelis dailininkų kurdami portretus kaip terpę pasirenka dažus, tačiau britų menininkas Benjaminas Shine’as tam naudoja milžiniškus tiulio audinio lakštus, kuriuos paverčia į įspūdingus abstrakčius veidus.

Pribloškiančioje „Flow“ serijoje svajingi, taikūs veidai, atrodo, kyla iš subtilaus audinio raukšlių kaip dūmų debesys. Naujausias, daug didesnio mastelio kūrinys, suformuotas suspaudžiant ir sulenkiant medžiagą į formą, pavadintas „Ramybė“. Atrodo, kad skulptūra keičiasi priklausomai nuo dangaus, nuo rožinės iki tamsiai raudonos spalvos, atsižvelgiant į saulės šviesos stiprumą ir kryptį. Šis kūrinys buvo kuriamas kelerius metus, nes toks iššūkis —pastatyti savarankišką skulptūrą iš tinklo — pasirodė netikėtai sudėtingas.

Autorius teigia, kad naudoja tulį tam, kad sukurtų veido formas, tarsi metaforiškai išreiškia sąmoningumą, meditaciją ir aiškumo atradimą iš chaoso. Kiekvienas kūrinys pagamintas sluoksniuojant smulkią tinklinę medžiagą, kad būtų pasiektas skirtingas nepermatomumas ir tonas.

Tiulį pirmą kartą pradėjo naudoti studijuodamas madą, tačiau tik 2008 m., kuomet pamatė sudužusį rutulį ant savo studijos grindų, pastebėjo jo, kaip terpės, potencialą kurti skulptūras toliau nuo kūno. Atrasdamas daugybę konstravimo metodų jis suvokė, kad tiulis tvirta ir sklandi medžiaga. Darbas su ja atvėrė kitą dimensiją, jis netgi prilygino tai su rentgenu: „Skaidrumas atskleidžia jo formą, kartu pateikdamas estetinį įspūdį, tarsi akvarelė, rašalas ar dūmai.“

„Detalės sukuriamos rankomis valdant medžiagą skirtingais būdais, kad būtų sukurti tonai, tekstūra ir kryptiniai potėpiai. Drobės darbams aš naudoju lygintuvą, kad suriščiau medžiagą, o montavimui naudoju siūlą ir adatą, kad ji būtų susiūta į formą. Pagrindinė technika yra formos lankstymas vaizdui sukurti“, — pasakoja menininkas B. Shine‘as.

Autorius dirba su skirtingais tiekėjais, priklausomai nuo reikalingos medžiagos rūšies: „Kaip ir spalvos, tai priklauso nuo efekto ar emocijų, kurias bandau pasiekti. Tik techniniu požiūriu aš linkęs dirbti su vidutinio tono ir tamsesnėmis spalvomis, nes jos užtikrina gerą kontrastą ir matomumą.“

Tokia konstravimo koncepcija yra sudėtinga. Be tinklo, reikalaujančio didesnio stiprumo, kad išlaikytų savo formą, autorius taip pat turėjo suteikti tokią pačią toninę įvairovę kaip tiulis, kai sulankstytas jis sukurtų veido detales.

Nepaisant daugybės bandymų, nė vienas iš parduodamų tinklų ar tinklinių medžiagų neatitiko kriterijų. Norėdamas įveikti šiuos iššūkius, Benjaminas Shine’as suprojektavo tinklą, kuris atitiktų jo paties reikalavimus. Ši medžiaga buvo pagaminta iš perdirbto didelio tankio polietileno medžiagos – tvirto, kieto plastiko, kuris imituoja tiulio savybes. Taip pat menininkas inžinerijos būdu sukūrė plieninę konstrukciją, kuri buvo kruopščiai suprojektuota taip, kad išliktų kuo mažiau nematoma, kartu suteikiant reikiamą stiprumą. Taip per kelis mėnesius savo rankomis formavo monumentalią penkiolikos pėdų skulptūrą, sulankstydamas ir spausdamas lanksčią tinklinę medžiagą, kad būtų sukurta forma.

Išsilavinimas jam suteikė puikių žinių, kaip manipuliuoti audiniu. Šiltu lygintuvo jutikliu menininkas klijuoja didžiulį pavienį tiulio gabalą, kurio skaidrios savybės suteikia portretui daugiau tekstūros ir gylio. Gaunant skirtingų tonų ir šešėlių, autoriui leidžiama realistiškai pavaizduoti tokias žvaigždes kaip Elizabeth‘ą Taylor, elegantiškus abstrakčius veidus ir kitus dalykus, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių poras.

Jo talentas netrukus tapo žinomas netik meno pasaulyje, bet pritraukė klientus iš įvairių sektorių. Britų menininko Benjamino Shine’o rankomis sukurti kūriniai įrodo, kad tiulio gabalas nėra skirtas tik suknelėms ir užuolaidoms gaminti — jis tampa puikia medžiaga, kuriant nuostabius tikroviškus „paveikslus“.

Taip pat skaitykite: Depresija įamžinta fotografijose: mergina melancholijoje [FOTO]

Menininkas Joongwonas Jeongas hiperrealistiškai perkuria garsius ir didingus įžymių žmonių paveikslus. Jis prikėlė naujam gyvenimui, pavyzdžiui, Mikelandželo nutapytus Dievą ir Adomą iš freskos „Adomo sutvėrimas“, esančios Siksto koplyčios lubose. Šiedu, perkurti Jeongo meistriškų sugebėjimų, atrodo lyg nufotografuoti. Jis pavaizdavęs net smulkiausias raukšleles ir strazdanas ant odos, o plaukai atrodo taip realistiškai, kad, rodos, galėtum juos pakedenti pirštais.

Susikoncentruodamas į praeitį, Jeongas siūlo mums naują mąstymo apie kūrinius, kuriuos matėme jau daugybę kartų, būdą. Jo tikslas yra atskleisti savo požiūrį į vaizduojamus objektus. „Aš manau, kad paveikslų piešimas yra procesas, kurio metu, žveldamas į paveikslus nefamiliariai ir išreikšdamas juos savo kalba, aš perduodu žiūrovui savo vizualų žvilgsnį į juos“, aiškina jis. „Net ir pažįstami objektai gali būti išreiškiami įvairiais būdais, priklausomai nuo emocijų ir minčių to, kuris juos stebi, spalvų ir medžiagų, panaudotų jam sukurti, linijų, formų ir teptuko potėpių“. Darydamas tai, jis suteikia reprodukcijų tradicijai asmeniškumo. „Šie paveikslai tėra atkartojimas, sukurtas dvimatėje plokštėje, tačiau iš to mes vėl galime matyti, jausti, apmąstyti ir įsivaizduoti originalą“.

Savo kūrinius jis aiškina kaip modelį – vaizdą ar pavidalą, ką nors vaizduojantį ar imituojantį, tuo pat metu – nepilnavertę, iškraipytą ir netobulą kopiją. Visa tai telpa į hiperrealizmo terminą – sumaištį, dėl kurios individas negali atskirti realybės nuo išgalvojimo. Žmonės dažnai klausia menininko, kodėl jis tapo hiperrealistiškai, kai objektą galima tiesiog nufotografuoti fotografavimo kamera. Tai įrodo, kad jie nesuvokia hiperrealizmo apibrėžimo ir labai klysta, nes hiperrealizmas yra meniška hipertikrovės (patirties) refleksija. Dėl to, kad paveikslai yra tokie realistiški, galima lengvai susipainioti, ar žvelgiama į nuotrauką, ar į paveikslą. Būtent tą akimirką ir yra pajuntama hipertikrovė, o tai ir yra hiperrealizmo esmė.

Michelangelo Dievas

Michelangelo Adomas

Homeras

Milo Venera

Costanza Bonarelli

Seneka

Giuliano de’ Medici

Zigmundas Froidas

Taip pat skaitykite: Aktorė Džulian Mur stilingai atkartojo senuosius paveikslus

Gatvės  menininkas Banksy vėl  ėmėsi  įprastos  veiklos, ir ne tik. Šį  kartą  jis nustebino visus atidarydamas naują parduotuvę Londone, Kroidono rajone. Dvi savaites žmonės galės apsilankyti šioje vietoje, pavadintoje ,,Bendrasis vidaus produktas“, kur parduodami namų  apyvokos daiktai, tačiau juos galima pamatyti tik iš  išorės. Pro langus matomi įvairūs daiktai, kurių  dizainas yra paremtas menininko kūryba. Kai kurie eksponatai bus parduodami ir internetinėje parduotuvėje.

Kai tik atsirado proga pamatyti parduotuvę, smalsios minios plūstelėjo į anonimo menininko naujausią instaliaciją. Tarp parduodamų  daiktų  yra  „Tony the Tiger“ kilimėlis, pritvirtinta „Union Jack“ liemenė, kurią britų reperis Stormzy vilkėjo Glastonberyje, ir Baskijos įkvėpto „Ferris“ rato atspaudas, paremtas Banksy paveikslu, nupieštu Barbicano centre. Tie, kurie yra įžvalgūs, taip pat gali pastebėti židinį ir trafaretus iš jo „Walled Off“ viešbučio Betliejuje.

Taip pat tarp prekių yra  lėkštės ir įvairūs kiti indai, dekoruoti garsiausių Banksy kūrinių motyvais. Įdomu ir tai, jog parduodami ir lauko kilimėliai, kuriuos išsiuvinėjo Graikijoje prieglobstį radę pabėgėliai. Žinoma, menininkas vis dar laikosi tvirtų politinių ir socialinių nuostatų. Parduotuvėje yra ir lėlių rinkinys, kuris iš pradžių galbūt ir gali pasirodyti mielas, tačiau pažiūrėjus įdėmiai, suvokiama, jog lėlės simbolizuoja žmones, atiduodančius savo kūdikius kontrabandininkams. Visgi, Banksy sukurtose dekoracijoje galima įžvelgti ir ironijos, pagalvėlės yra su užrašais ,,Gyvenimas per trumpas, kad pasinaudotume patarimais ant pagalvėlių“. Tokie kūrybiniai sprendimai tik įrodo, kokia įvairiapusiška yra ši asmenybė.

View this post on Instagram

A post shared by Graffik Gallery (@graffikgallery) on Oct 1, 2019 at 9:49am PDT

Taigi, kur keliaus už prekes gauti pinigai? Didžioji dalis gauto pelno bus paskirstyta pabėgėliams, gaminusiems kilimėlius, tuomet vokiečiui kapitonui Pia Klempui, kurio garbei ir buvo sukurtos minėtosios lėlės, kai  jo valtį, skirtą gelbėti pabėgėlius jūroje, konfiskavo Italijos vyriausybė. Be to, nemažai tikimasi uždirbti ir parduodant kūrėjo šiek tiek naudotus purškiamuosius dažus, kurių kiekvieno kaina yra  10 svarų.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Karen Wild (@djkarenwild) on Oct 1, 2019 at 5:36pm PDT

Turbūt jus domintų, kodėl gi ši parduotuvė buvo atidaryta? Tam yra rimta priežastis. Banksy savo ,,Instagram“ paskyroje aiškiai išdėstė teisinę šio projekto priežastį. Jis sukūrė savo prekės ženklą, norėdamas apsaugoti savo vardą, kurį siekė pasisavinti viena kompanija.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Amanda Ellen (@amandaellenlove) on Oct 1, 2019 at 2:42pm PDT

„Banksy atsidūrė sunkioje padėtyje, nes tol, kol jis nenaudoja savo sukurto prekės ženklo, jį gali pasisavinti bet kas. „Toks yra įstatymas“, – teigia  įžymybės  advokatas Markas Stevensas, dienraščiui  „Colossal“.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Sharon Addison (@sharonadd) on Oct 1, 2019 at 2:05pm PDT

Keista, jog dar visai nesenai Banksy leido naudoti savo prekinį ženklą trečiųjų šalių įmonėms. Kai kur dar buvo galima pamatyti jo paveikslų ant marškinėlių, plakatų ir magnetų. Bet šis dosnumas, matyt, pridarė žalos. Taigi, kol kas Banksy nori įsitikinti, jog jo ženklas išliks savas. Nors, kaip teigė jis pats:,,Aš leidžiu naudoti mano kūrybą akademinei veiklai, aktyvizmui, tik tai turėtų būti daroma su mano leidimu“.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Sharon Addison (@sharonadd) on Oct 1, 2019 at 2:03pm PDT

Visgi, vis dar nėra aišku, ar tikrai  minėtoji parduotuvė veiks nurodytą laiką ar ilgiau.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by @rich76 on Oct 1, 2019 at 12:30pm PDT

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Jessica Charlton (@mrsjesscharlton) on Oct 1, 2019 at 6:22pm PDT

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Activated Walls (@activatedwalls) on Oct 1, 2019 at 11:53pm PDT

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Dahmer (@dahmer.art) on Oct 2, 2019 at 1:47am PDT

Taip pat skaitykite: Banksy filmas „Išėjimas per suvenyrų krautuvėlę“ – menas ar melas?

Ewa Juskiewicz pakeičia klasikiniuose portretuose pavaizduotų moterų veidus. Papuoštos prabangiais apdarais, jos nutapytos moterys atkuria 18 ir 19 amžiaus šedevrus, tačiau, prisilietus Juszkiewicz mikliai rankai, sėdinčiųjų moterų porceliano spalvos veidai yra pakeičiami absurdu – augalais, apsivijusiais kaspinais, vabzdžiais, įmantriomis šukuosenomis. Vienas iš autorės klasikos įkvėptų portretų yra demonstruojamas „Domestic Horror“ parodoje, vykstančioje Gagosian galerijoje Niujorke.

Šie siurrealistiniai, kartais trikdantys paveikslai yra menininkės bandymas kvestionuoti ribojančias socialines normas, keliamas moterims per visą istoriją. „Aš pastebėjau, kad daugelis moterų yra tapomos ta pačia poza ir gestais. Toks jausmas, kad jos buvo įkalintos savo korsetuose ir krinolinuose, kuriuose nebėra laisvos vietos individualumui ir emocijoms“, sako Juszkiewicz, kurios darbai spalio 19 dieną buvo demonstruojami „Domestic Horror“ grupinėje parodoje, vykstančioje Gagosian galerijoje Niujorke. „Aš ieškau būdų, kuriais galėčiau sutrikdyti harmoniją ir prikelti šias moteris gyvenimui“.

Kai menininkė nesidarbuoja studijoje, ji ieško antikvariatų ir skaitytų knygų parduotuvių, kad gautų įkvėpimo. „Aš perverčiu senus albumus ir knygas ir bandau rasti portretų, kurie manyje skatina jausmą, žavi mane ir veda į priekį“. Negana to, ji mąsto ir apie šiuolaikinę madą, ypač apie radikalius dizainerius, kurie eksperimentuoja su žmogaus formomis, pavyzdžiui, Rei Kawakubo, Martin Margiela, Iris van Herpen. „Aš mėgstu šiuolaikinius dizainerius, kurie siūlo alternatyvų mūsų išvaizdos vaizdavimą“, sako ji. Dailininkės, gyvenančios Varšuvoje, Lenkijoje, sukurti paveikslai pelnė jai pripažinimą 2019-ųjų meno mugėje „Frieze New York“.

Kitą pavasarį įvyks pirmoji jos solo paroda Niujorke, Half galerijoje. „Aš tikiu, kad menas gali būti katalizatorius konkretiems socialiniams pokyčiams, ir aš esu sužavėta, kad didelė dalis muziejų rengia parodas, skirtas moterų kūriniams“, teigia ji. „Mes galime perrašyti istoriją, šį kartą kreipdami dėmesį į moteris menininkes, kurios seniau neturėjo tam jokių galimybių“.

Taip pat skaitykite: Fotografė intymiose nuotraukose užfiksavo sunkią savo vyro ligą – depresiją [FOTO]

Menas, visais amžiais laikytas pagarbos vertu amatu, savo svarbos ir populiarumo nepraranda ir šiandieninėje visuomenėje. Ir nors atsiranda vis daugiau naujų meno šakų, klasikinės formos, panašu, neplanuoja užleisti savo vietos. Puikus to pavyzdys – 2015-aisiais susikūręs ispanų skulptorių Joano Codercho ir Javiero Malavios duetas, pasaulį stebinantis savo amą atimančiais darbais.

Kūrėjai susipažino dirbdami tam pačiam užsakovui, užsiimančiam porceliano gamyba. Po kiek laiko pasidaliję savo kūrybiniais užmojais, abu vyrai nusprendė palikti savo darbo vietą, kurioje jautėsi dirbantys mėgstamą darbą, tačiau nesijautė iki galo išpildantys savo potencialą. Sujungę savo jėgas, skulptoriai, naudodamiesi laisve kurti, nesunkiai atrado savo nišą ir džiaugėsi galėdami kurti tai, ką nori.

Šių autorių darbai žavi detalumu ir išpildymu. Menininkai kūrinius kuria kreipdami dėmesį net į menkiausias smulkmenas, o darbus pradeda nuo trimačių brėžinių piešimo. Remiantis brėžiniais, lipdomos figūros, kurių pozos tobulinamos tol, kol matomas rezultatas tenkina abu autorius. Iki mažiausių detalių ištobulintos figūros tampa bronzinėmis skulptūromis.

Rezultatai visada stebina net visko mačiusius – pozos, veido išraiškos ir tiksli anatomija žavi kiekvieną. Pasak pačių skulptorių, būtent tai, kad žmogus yra trimatis, yra pagrindinė priežastis, kodėl mus taip traukia skulptūra – tai yra artimiausias mūsų pačių meninis pristatymas.

Taip pat skaitykite: Ewos Juskiewicz siurrealistiniai portretai kvestionuoja moters vaidmenį mene [FOTO]

Naujieji metai šįsyk atnešė ne tik metų, bet ir dešimtmečio pabaigą. O jo būta išties įstabaus: galybė naujų mokslinių atradimų, gyvybiškai svarbių pasiekimų medicinos srityje ir kasdienį žmogaus gyvenimą palengvinančių išradimų stebino ne vieną. Kūrybingas šis dešimtmetis buvo ir menininkams, sukūrusiems daugybę įstabių kūrinių, sužavėjusių meno gerbėjus. Šiandien jums norime pristatyti 10 svarbiausių ir įsimintiniausių XXI a. antro dešimtmečio meno kūrėjų.

Marina Abramovič

Ši menininkė – garsi performansų atlikėja, savo karjerą pradėjusi dar praėjusiame amžiuje. Jau vaikystėje rodžiusi polinkį į meną, studijavo tapybą, tačiau galiausiai pasirinko kitą meno šaką. Pirmąjį savo solo pasirodymą surengė 1973-iaisiais, būdama 27-erių. Jo metu menininkė tarp savo išskėstų rankos pirštų smaigstė peilį, taip keliskart įsipjaudama. Garsą įrašė į tuščią audiokasetę, įrašo perklausė keliolika kartų, ir vėl pakartojo tuos pačius peilio dūrius, smeigdama tiksliai ten, kur pirmąjį kartą smigo ašmenys. Atlikėja yra pasakiusi, kad performansas, priešingai nei teatras, yra tikras. Teatre pilna melo – netikri peiliai, netikras kraujas. Performanse viskas yra realu. Vėlesni pasirodymai buvo ne ką kuklesni – atlikėja vartojo psichotropines medžiagas, vieno jų metu tapo auditorijos žaislu: ji net 6 valandas praleido nejudėdama, visiškai atsiduodama į susirinkusių žiūrovų rankas. Jie su atlikėja galėjo atlikti ką tik panorėję – ant netoliese buvusio stalelio buvo išrikiuota eilė įvairių įrankių, tokių kaip peiliai, skalpeliai, žirklės, netgi pistoletas, užtaisytas viena kulka. Pasirodymui įpusėjus, žiūrovai darėsi vis drąsesni, nuo atlikėjos kūno krito peiliu perrėžti rūbai. Tačiau tai kūrėjos nesustabdė – priešingai, ištekėjusi už mylimo vyro, kartu su juo keliavo ir įvairiose pasaulio vietose atliko įvairiausius pasirodymus, kupinus tikrų ir nesuvaidintų jausmų. 2010-aisiais Niujorke, MoMo muziejuje atlikėja kūrė performansą, kurio metu tiesiog sėdėjo kėdėje kitoje stalo pusėje prieš vis besikeičiančius lankytojus. Pasirodyme apsilankė ir buvęs vyras, nematytas keletą dešimtmečių. 2012 m. išleistas filmas pavadinimu The artist is present, kuriame atlikėja stengiasi atsakyti į klausimą kodėl performansas yra menas?

Anish Kapoor

Anišas Kapūras – indų-britų skulptorius, kuriantis modernaus meno skulptūras. Jo darbuose vaizduojamos priešpriešos tarp, dabarties ir nebūties, tvirtumo ir visiško minkštumo, šviesos ir tamsos. Autorius ypač mėgsta pastarąja priešpriešą: savo kūriniuose dažnai panaudoja šviesos ir tamsos motyvus, todėl jo darbai dažnai kuriami naudojant ne tik šviesą, bet ir vaizdą atspindinčias medžiagas (pavyzdžiui, iki blizgesio poliruotą metalą arba veidrodžius). Vienas žymiausių skulptoriaus darbų – 2012 m. Londone vykusioms vasaros olimpinėms žaidynėms paminėti skirtas 115 metrų statinys, pastatytas tarp olimpinių stadiono ir vandens sporto centro, bei atlikęs olimpinio parko apžvalgos aikštelės funkciją. Dar vienas kūrinys, pritraukiantis daugybę turistų iš viso pasaulio – 2004-aisiais Čikagoje pastatyta skulptūra Debesų vartai, sukurta iš nerūdijančio plieno. Dėl savo neįprastos formos ir blizgaus it veidrodis paviršiaus, skulptūra, sverianti net 110 tonų, atspindi aplinkos vaizdą.

Ai Weiwei

Ai Vėivėi – visame pasaulyje garsus kinų menininkas ir politinis aktyvistas. Šis kūrėjas išgarsėjo 2008-aisiais, kai prisidėjo prie Pekino olimpinėms žaidynėms skirto stadiono statybos. Stadionas išsiskyrė savo unikaliu dizainu, dėl kurio buvo pramintas paukščių lizdu. Tiesa, kiek vėliau menininkas atsisakė autorystės teigdamas, kad žaidynės buvo korumpuotos ir kupinos Kinijos propagandos. Būtent nuo tada kūrėjas plačiai išpopuliarėjo ir kaip politinis aktyvistas. 2012 m. beveik trims mėnesiams buvo sulaikytas kaltinant mokesčių nemokėjimu ir pornografijos platinimu. Sukūrė daugybę meninių instaliacijų, kurių atsiradimą įkvėpė įvairios socialinės negandos: žemės drebėjimai, įkalinimo įstaigos, pabėgėlių krizė. Pastarajai kūrėjas paskyrė itin daug dėmesio: 2016-aisiais Graikijai priklausančioje Lesbo saloje atidarė studiją, kurioje kuriamais darbais siekė atkreipti dėmesį į pasaulį, ir ypač Europą kaustančią pabėgėlių krizę. Vis garsiau autorius pasisako ne tik apie Kinijos, bet ir viso pasaulio politines problemas. Žurnalas ArtReview menininkui skyrė titulą menininkas, darantis stiprią įtaką visuomenėje.

Yayoi Kusama

Jajoi Kusama – raudonplaukė Japonijos menininkė, rašanti knygas ir kurianti ryškiais raštais ir spalvomis pasižyminčius paveikslus, koliažus, instaliacijas ir skulptūras, taip pat atliekanti performansus. Šios kūrėjos indėlis į popart ir minimalistinio stiliaus formavimąsi yra nenuginčijamas. Gimusi 1929 m., aktyviai kūrė ir dirbo didžiąją XX a. dalį, tačiau pasaulinio pripažinimo sulaukė tik amžiaus pabaigoje – 1990-aisiais jos kūrybinė veikla buvo pripažinta pasaulyje kaip reikšmingas indėlis į meno istoriją. Surengė daugybę parodų ne tik gimtojoje Japonije, bet ir JAV, kur gyveno ir kūrė 1958-1973 m. Jajoi Kusama – šiandien pasaulyje ypač gerai žinomų ir įvairaus amžiaus žmonių mėgstamų begalinių veidrodžių kambarių sumanytoja. Nors pradėtas kurti dar 1965-aisiais, masinio populiarumo šis kūrinys sulaukė tik pastarąjį dešimtmetį. Šiandien šios devyniasdešimtmetės kūrėjos praeities parodos sulaukia daugybės lankytojų.

Kara Walker

Kara Volker – amerikiečių tapytoja, dailininkė ir filmų kūrėja, gimusi 1969 m. Kaip sakė pati menininkė, aistrą tapybai pajuto dar ankstyvoje vaikystėje: dar nė nesulaukusi trejų, namo garaže sėdėdavo savo tėčiui, kuris taip pat buvo menininkas, ant kelių, ir stebėdavo kaip jis tapo. Būtent tai mergaitei sukėlė didžiulį norą pačiai sekti tėvo pėdomis. Kadangi yra juodaodė, mokykloje patirdavo nemažai patyčių, buvo įžeidinėjama dėl savo kilmės. Savo kūriniuose autorė pabrėžia rasizmo, seksizmo, seksualumo, smurto ir kultūrinio identiteto problemas. Būtent rasizmo tema kūrėja yra sukūrusi daug instaliacijų, kuriose vaizduojamos popieriniai karpiniai iš juodo ir balto popieriaus, matomi priešingos spalvos fone. Jie vaizduoja vergovės istoriją Amerikoje. Žymiausias menininkės kūrinys – paroda A Subtlety (Subtilumas). Centrinė parodos figūra – balta moters figūra, kurioje matomi afrikietiškos kultūros akcentai, tupinti sfinkso pozoje. 10 metrų aukščio ir beveik 23 metrų ilgio skulptūra buvo padengta cukraus sluoksniu.

Takashi Murakami

Takašis Murakamis – Japonijos vizualiųjų menų kūrėjas, užsiimantis tapyba, kuriantis skulptūras, menines instaliacijas, taip pat dirbo mados, prekių dizaino srityje, kūrė kiną. Jo kūryba priskiriama neopopmenui, šio autoriaus darbuose gausu anime ir otuku kultūros bruožų, kuriuos perteikia plokščioje erdvėje. Plačiau T. Murakamis pagarsėjo 2005 m. Jis ne tik užsiėmė kūryba, bet ir skyrė daug dėmesio visuomenės švietimui, kitų autorių populiarinimui, teisių gynimui. Vienas žymiausių T. Murakamio darbų – 100 m ilgio paveikslas, kuris buvo skirtas 2011 m. žemės drebėjimui Japonijoje atminti. Menininkas semiasi įkvėpimo iš animacinių veikėjų bei manga kultūros, kitaip tariant japoniškų komiksų, taip pat ir iš tradicinės Japonijos dailės technikos. Sujungdamas šiuos visus elementus į vieną sintezę, jis sukūrė meno kūrinius, kurie atspindi ir kritikuoja populiariosios kultūros įsigalėjimą Japonijoje.

Banksy

Britų grafitininkas Banksy – instaliacijų ir kino kūrėjas, pradėjęs garsėti XX a. pabaigoje. Šis autorius itin išsiskiria tuo, kad jo tapatybė – nežinoma. Numanoma, kad yra gimęs 1974 m. ir kilo iš Bristolio, tačiau nėra aiški nei kūrėjo lytis, nei ar tai konkretus žmogus, ar keleto kūrėjų grupelė. Šis menininkas geriausiai žinomas dėl savo grafičių, dažnai vaizduojančių svarbias visuomenės problemas ir ydas. 2000-aisiais, slėpdamasis nuo besivejančių policijos pareigūnų už šiukšlių vežimo mašinos, ant šios šono grafitininkas pastebėjo trafareto pagalba išpurkštus skaičius. Tai kūrėjui pametėjo idėją pasitelkti trafaretus kuriant savo darbus – toks būdas padėjo sutaupyti daug laiko, taip pat sumažino šansus būti pastebėtam. Menininkas yra surengęs ne vieną parodą ir performansą, demonstravo piešinius ant gyvų kiaulių, o vienos parodos metu salėje paleido 200 žiurkių, kurios vaizdavo meno kritikus. Banksy yra sukūręs daugybę darbų, žinomų visame pasaulyje: žvaigždę iš ES vėliavos naikinantis darbininkas, nupieštas ant vienos iš sienų Londone, po Niujorką 2 savaites važinėjantis gyvulinis furgonas, prikimštas pliušinių žaislų, nukryžiuoto Jėzaus, kurio rankos pilnos pirkinių maišelių, piešinys, ir daugelis kitų. Autorius griežtai atsisako parduoti savo darbus teigdamas, kad jų vieta – natūralioje aplinkoje: gatvėse, stotelėse, ant sienų. Tačiau pernai Banksy visuomenę nustebino aukcione parduodamas savo piešinį Mergaitė su raudonu balionu, kuris buvo nupirktas už 1,4 mln. dolerių. Visų nuostabai, paveikslas susinaikino vos tik buvo parduotas – niekas nepastebėjo paveikslo rėme įtaisyto naikinimo mechanizmo. Panašu, kad naujas dešimtmetis taps puikiu lauku tolimesnei šio garsaus grafitininko kūrybai.

Maurizio Cattelan

Italų skulptorius Mauricijus Katelanas pasaulyje gerai žinomas dėl savo satyriškų skulptūrų ir instaliacijų. Šis kūrėjas, priešingai nei daugelis kitų pasaulinio lygio menininkų, nestudijavo jokių su menais susijusių disciplinų, yra visiškas savamokslis. Jo darbai – sukrečiantys, keliantys diskusijas ir nepaliekantys abejingų. Pirmasis skulptoriaus kūrinys, sukėlęs daugybę diskusijų ir sulaukęs tikinčiųjų kritikos – skulptūra La Nona Ora. Tai – ant žemės parkritęs ir meteorito prispaustas popiežius. Tiesa, netgi ir tokioje neįprastoje situacijoje popiežius vaizduojamas kaip didingas ir orus. Autorius kaltintas neapykantos krikščionybei kurstymu, tačiau tai veikiau buvo įsižeidusių tikinčiųjų pramanas. Kita žymi skulptūra – Him (Jis), kuria vaizduojamas ant kelių klūpantis ir atgailaujantis žmogus. Žvelgiant iš toli, galima pagalvoti, kad tai – besigailintis vaikas ar nedidelis vyras, tačiau priėjus arčiau ir pamačius skulptūros veidą, galvoje imtųsi suktis prieštaringos idėjos, kadangi tai – Hitlerio veidas. Tiesa, pats menininkas apie savo kūrinius yra pasakęs: ne mano darbas pasakyti ką kūrinys reiškia, bet manau žmonės suras savo reikšmę.

Jeff Koons

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Vision Invisible (@visioninvisible) on May 15, 2019 at 6:25pm PDT

Džefas Kūnsas – JAV skulptorius ir tapytojas. Šiam menininkui priklauso brangiausiai savo darbą JAV pardavusio žmogaus titulas – pirmąjį rekordą jis pasiekė 2013 m., kai jo skulptūra Šuo iš baliono buvo parduota už 58,4 mln. JAV dolerių. Šiemet šį titulą jis susigrąžino – kita Dž. Kūnso skulptūra, Triušis, sukurta iš nerūdijančio plieno, aukcione įkainota 91,1 mln. JAV dolerių. Šio autoriaus darbai ne tik spalvingi, bet ir glaudžiai susiję su masine vartotojiška kultūra. Jis yra sukūręs ne vieną skulptūrą iš milžiniškų balionų: vieną jų 2017-aisiais papuošė Niujorko centrą. 14 metrų aukščio spalvinga balerina iš aukšto žvelgė į ją stebinčius praeivius, jos veidrodinis paviršius tarsi švyturys iš toli kvietė smalsuolių žvilgsnius.

Damien Hirst

Damienas Herstas – britų skulptorius, instaliacijų menininkas, tapytojas, grafikas ir meno kuratorius. Šis kūrėjas – tikras fenomenas: D. Herstas laikomas brangiausiu pasaulio menininku, jo turtas vertinamas kiek daugiau nei 300 mln. JAV dolerių. Tai lėmė jo drąsūs sprendimai meno srityje – jo kūrybai būdingi gyvybės laikinumo, mirties tematikos, o kūrinių pavadinimai visada buvo ilgi ir sudėtingi, maskuojantys kūrinio esmę, bet iš tiesų dažnai kalbantys apie gyvenimo laikinumą. Vienas geriausiai žinomų jo kūrinių yra 1991 m. ryklio instaliacija formaldehide įmantriu pavadinimu „Fizinis mirties neįmanomumas kieno nors gyvo sąmonėje“. Šią instaliaciją menininkas papildydavo gyvais vabzdžiais ir peteliškėmi, kitą instaliacijų grupę sudarė lentynų dėžės su įvairiais objektais. 2007 m. jis sukūrė vieną brangiausių kūrinių pavadinimu „Vardan Dievo meilės“, kuriame buvo platininė kaukolė su tikrais dantimis, inkrustuota deimantais. Damienas Herstas savo kūryboje neapsiriboja vien negyvų padarų instaliacijomis, galima pamatyti daug jo piešinių, nuotraukų, sukurtų siužetų ir netgi režisuotų klipų. Įdomu faktas, kad autorius nekuria vienas. Jis turi nemažai asistentų, kurie atlieką už jį daug laiko atimančius „nemeniškus“ darbus.

Taip pat skaitykite: Garsiausias pasaulyje gatvės menininkas Banksy atidarė savo pirmąją parduotuvę Londone [FOTO]

Povandeninių laivų bazė, pastatyta per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijoje, organizacijos  „Culturespaces“ dėka, įgavo naują gyvenimą kaip šiuolaikinio meno centras. Bordo mieste esančioje bazėje buvo laikomi Italijos ir Vokietijos laivynai, o dabar ši, naują pavidalą įgavusi vieta, pavadinta „Bassins de Lumières“.

Šios monumentalios erdvės plotas yra virš 13 000 kvadratinių metrų, ji visa bus užpildyta skaitmeninėmis parodomis, skirtomis didiesiems meno meistrams, taip pat ir šiuolaikiniams menininkams. „Culturespaces“ jau ne pirmą kartą suteikia naują pavidalą įvairiems nebenaudojamiems statiniams. Pavyzdžiui, organizacija yra įrengusi „Atelier des Lumières“ buvusioje geležies liejykloje Paryžiuje. Tačiau, šis naujas projektas buvo daug intensyvesnis, nes šiai buvusiai povandeninių laivų bazei reikėjo nemenko remonto.

„Bassins de Lumières“ bus atidaryta visuomenei 2020 metų balandžio mėnesį. Lankytojai turės galimybę apžiūrėti skirtingas parodas keliuose baseinuose. Pagrindinės ekspozicijos vyks aplink keturis didelius baseinus, iš dalies užpildytus vandeniu. Lankytojai eis pakeltais takais ir tai leis jiems patirti įspūdingus įspūdžius.  Ilgalaikėse parodose bus pristatoma žymių  ir į meno istoriją patekusių menininkų kūriniai,  o trumpalaikės parodos bus skirtos šiuolaikiškesniems darbams.

Pirmojoje ilgalaikėje parodoje „Culturespaces“ pristatys tapytojo Gustavo Klimto kūrybą. Šio menininko darbai bus tiriami peržvelgiant spalvas ir peizažus. Tikimasi,  jog lankytojai liks šia paroda labai nustebinti, kadangi kūriniai bus demonstruojami taip, jog būtų gerai pastebima ir išskirtinė detalė – auksas,  kuris dengia kūrinių paviršių. Žinoma, daugiausia dėmesio turėtų sulaukti garsiausias tapytojo darbas „Bučinys“,  o modernaus meno mėgėjams bus malonu stebėti Pauliaus Klee pirmąją trumpalaikę parodą, kurioje bus pabrėžiamas išskirtinis dailės ir muzikos ryšys.

Be to, „Bassins de Lumières“ bus rodoma erdvė, pavadinta „Le Cube“, skirta šiuolaikiniam skaitmeniniam menui. Skaitmeninės kūrybos studija „Ouchhh“ atvers erdvę  „Ocean Data“ instaliacijai, kurioje bus galima išvysti unikalius vaizdus. ,,Ši instaliacija yra sukurta naudojant užfiksuotus vandenyno duomenis,o formos, šviesa ir judėjimas šiuose kūriniuose generuojami naudojant algoritmą. Lankytojai pasiners į vandenyno širdį ir leisis į kelionę po įvairias medžiagas, spalvas ir reljefus. Kūriniuose apjungtas menas, mokslas ir technologijos, kad būtų sukurta kontempliatyvi patirtis“, – teigė ,,Culturespaces“.

„Bassins de Lumières“ atidaroma 2020 metų balandžio 17 dieną. Skaitmeninio meno centras bus atidarytas kiekvieną dieną, išskyrus tuomet,  kai bus ruošiamasi naujoms parodoms.

Simuliacija “Klimt: gold and colour”. Nuotr. Culturespaces

Simuliacija “Klimt: gold and colour”. Nuotr. Culturespaces

Simuliacija “Klimt: gold and colour”. Nuotr. Culturespaces

Simuliacija “Ocean Data”. Nuotr. Culturespaces

Tamara de Lempicka (tikrasis vardas Marija Gorska; 1898 – 1980 ) – garsi lenkų kilmės Art Deco stiliaus dailininkė, itin kūrybinga ir produktyvi tapytoja, labiausiai žinoma dėl savo paveikslų, kurie apima vaizdingus bei abstrakčius portretus, aktus, natiurmortus, miesto scenas ir netgi religines figūras. Lempicka pradėjo savo meninę veiklą Paryžiuje, kur su savo vyru persikėlė netrukus po 1917 m. Rusijos revoliucijos. Ten ji išvystė savo meninius įgūdžius ir išgarsėjo kaip Art Deco stililiaus kūrėja bei portretistė.

Dailininkė gimė kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Jos tėvas buvo teisininkas, motina Malvina Dekler – populiari lenkų aukštuomenės dama. Marija buvo vidurinioji duktė šeimoje. 1911 m. žiemą Marija su močiute praleido Prancūzijos Rivjeroje, kur pirmą kartą susidūrė su iškilausių Italijos tapytojų darbais. 1912 m., po tėvų skyrybų ji mokėsi internatinėje mokykloje Lozanoje (Šveicarija). Jos motinai ištekėjus antrą kartą, Marija apsisprendė gyventi savarankiškai.

1913 m., būdama 15 m., lankydamasi operoje, Marija pastebėjo vyrą ir iškėlė sau tikslą už jo ištekėti. Šį planą įgyvendinti jai padėjo žymus dėdė. 1916 m. Sankt Peterburge Marija ištekėjo už didelį turtą paveldėjusio advokato ir garsaus mergišiaus Tadeušo Lempickio.

1917 m., Spalio revoliucijos metu, Tadeušas buvo sulaikytas. Marija, pasitelkusi į pagalbą Švedijos konsulato darbuotojus, kelias savaites ieškojo vyro, kol jis buvo išlaisvintas. Jie išvyko į Kopenhagą (Danija), kiek vėliau persikėlė į Londoną (Didžioji Britanija). 1918 m. Marija ir Tadeušas atvyko į Paryžių (Prancūzija), kur gyveno Marijos šeima ir daugelis kitų kilmingų šeimų iš Rusijos, priverstų trauktis iš tėvynės į valdžią atėjus bolševikams.

Paryžius ir tapyba

Kurį laiką Paryžiuje Marija ir Tadeušas Lempickiai vertėsi šeimos brangenybių pardavinėjimu. Tadeušas nesugebėjo susirasti tinkamo darbo, todėl Lempicki namuose padėtis buvo įtempta. Netrukus pasaulį išvydo sutuoktinių duktė Kizetė de Lempicka.

Savitas, neįprastas ir ryškus Marijos tapymo stilius, anot A. Lote, paveiktas „švelnaus kubizmo“, išsivystė labai greitai, tačiau puikiai įkūnijo šaltą, bet kartu ir jausmingą Art Deco stilių. Marijos nuomone, Picasso savo kūryba „neįprastai įkūnijo destrukciją“, o daugelis impresionistų tapė neprofesionaliai ir naudojo per daug „purvinų“ spalvų. Marijos technika buvo laikoma elegantiška, tikslia, neįprasta.

Išgarsėjęs dėl novatoriškų ir ištvermingų meno kūrinių bei audringos biografijos, šis išskirtinis lenkų menininkas XX amžiaus pradžioje nutraukė moterų dailininkių boikotą.

Intriguojantys įvykiai iš Tamara de Lempicka gyvenimo dažnai nustelbia reikšmingą jos indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą. Apibūdinama kaip Art Deco menininkė de Lempicka pakoregavo portreto stilių; išryškino išlaisvintos ir nepriklausomos moters vaidmenį. Jos darbai tapo iškart atpažįstami. Svarbu, kad De Lempicka kvestionavo moters mene ir gyvenime apribojimus.

Gyvenimo įvykiai

1927 m. de Lempicka buvo pirmą kartą apdovanota. Ji laimėjo prizą tarptautinėje de Beaux Arts parodoje Prancūzijoje už „Kizetė Balkone“ („Kizette on the Balcony“) portretą.

1929 m. de Lempicka nutapė garsųjį savo autoportretą „Tamara Žaliame Bugati“ („Tamara in Green Bugatti“) vokiečių mados žurnalo „Die Dame“ viršeliui. Kaip teigiama žurnale „Auto-Journal“ 1974 m., „Tamaros autoportretas – savimi pasitikinčios ir nepriklausomos moters atvaizdas.

20-siais, kuomet labai suktyvėjo socialinis, kultūrinis ir meninis gyvenimas, Tamara de Lempicka priklausė bohemai: ji pažinojo Pablo Picasso, Jean Cocteau, Andre Gide. Gerai žinoma dėl lytinio potraukio abiejų lyčių atstovams, de Lempicka įsivėlė į daugybę viešų skandalų. Tapydama portretus, ji nevengė vaizduoti nuogą kūną, norėdama suteikti kūriniams daugiau aistros.

De Lempicką siejo artimi santykiai su biseksualiomis ir gerai žinomomis to meto moterimis. Tamara buvo susijusi ir su garsia klubų dainininke Suzy Solidor, kurią vėliau nutapė. Dėl tokių pažiūrų ir laisvo elgesio pašlijo Tamaros ir jos vyro santykiai, todėl 1927 m. jis ją paliko, o 1928 m. jiedu išsiskyrė.

1929 m. Tamara pirmą kartą išvyko į JAV turėdama du tikslus: nutapyti Rufuso Bušo portretą ir demonstruoti savo parodą Pitsburge, Carnegie Institute. Paroda buvo sėkminga, tačiau surinkti pinigai sėkmės de Lepmicki neatnešė – bankas, kuriam ji buvo patikėjusi didelę sumą bankrutavo Didžiosios Ekonominės Krizės metu 1929 m.

Kitame dešimtmetyje Tamara de Lempicka tęsė darbais apkrautą ir karštligišką gyvenimą, tačiau Didžioji Depresija jai, kaip ir daugeliui kitų to meto žmonių, turėjo šokios tokios įtakos. 1930 m. ji tapė Ispanijos karalių Alfonso XIII ir Graikijos karalienę Elizabetą. Tamaros darbai pradėti kolekcionuoti įvairiuose muziejuose.

1933 m. ji išvyko į Čikagą, kur dirbo su Georgia O’Keeffe, Santiago Martínez Delgado ir Willem de Kooning. de Lempicka socialinė padėtis tapo užtikrinta, kuomet ji ištekėjo už mylimojo barono Kufnerio 1933 m. Baronas ištraukė ją iš bohemos gyvenimo ir užtikrino deramą vietą visuomenėje. Nestokodama įžvalgumo, de Lempicka anksčiau nei Baronas nujautė artėjantį II-ąjį Pasaulinį karą, todėl paskatino jį parduoti Rytų Europoje turėtus dvarus ir gautus pinigus pervesti Šveicarijos bankams.

Šį dešimtmetį de Lempicka padarė ir keletą nuolaidų – greta įprastų aristokratų ir šaltaveidžių nuogalių portretų, ji nutapė keletą emigrantų ir netgi vieną ar du šventųjų paveikslus.

1939 m. vasarą de Lempicka ir baronas pratęsė savo atostogos JAV. Sutuoktiniai apsigyveno Beverli Hilse, Kalifornijoje, buvusio Holivudo direktoriaus King Vidor rezidencijoje. Ji akimirksniu suorganizavo savo darbų parodą Niujorke ir tapo populiariausia tapytoja Holivudo žvaigždžių rate. de Lempicka dažnai lankydavosi Holivudo žvaigždių studijose, taip pat garsių svečių sulaukdavo ir savo namuose. Ji daug dirbo, kad palengvintų karo naštą, kaip ir daugelis žmonių tuo metu. Taip pat de Lempicka sugebėjo į JAV atsivežti Kizetę iš nacių okupuotos Prancūzijos 1941 m.

1943 m. Tamara ir baronas persikėlė gyventi į Niujorką, tačiau nepaisant to, kad de Lempicka ir toliau aktyviai dalyvavo socialiniame gyvenime, jos, kaip tapytojos, populiarumas smarkiai sumažėjo. Sutuoktiniai išvyko į Europą lankyti populiariųjų mineralinių vandenų kurortų. Kurį laiką Tamara ir toliau tapė, tačiau orientavosi nebe į žmonių portretus, o į abstraktesnius dalykus. Netikėtai savo kūrybai ji pritaikė naują techniką – teptukus pakeitė peiliukai. Darbai, tapyti nauja technika nesulaukė didelio susidomėjimo.

Po 1962 m. nesėkmingos parodos Iolas galerijoje de Lempicka pasiryžo daugiau niekada viešai nedemonstruoti savo darbų ir nutraukė profesionalios dailininkės karjerą. Tačiau nustojusi piešti, ji kai kuriuos savo senuosiuos darbus perdarydavo naudodama naująją techniką.

Dailininkė neabejotinai suteikė gyvenimui naujos ir savimi pasitikinčios moters viziją, keisdama moteriškumo ir vyriškumo aspektus. Menininkė ne tik piešė šiuolaikinių moterų portretus, bet ir gyveno kitaip pati. Išskirtina tai, kad ji meninę techniką ir formą pavertė revoliuciniais vaizdavimo metodais Art Deco epochoje.

Kaip ir tos, kurios atėjo paskui ją (tokios kaip Madonna Ciccone, kuri buvo viena didžiausių jos kolekcininkų), ji nutiesė kelią stiprioms, sėkmingoms ir nepriklausomoms moterims. Kartu su tokiomis bendraamžėmis kaip Coco Chanel ir Simone de Beauvoir kūrėja iš naujo apibrėžė ką reiškia būti moterimi ir menininke. Jos kūrybinis palikimas visuomet išliks nuotaikinguose bei originaliuose išskirtinių moterų paveiksluose.

Taip pat skaitykite: 10 įdomiausių antro XXI a. dešimtmečio meno kūrėjų

Septintajame dešimtmetyje dailininkė Margaret Keane sukūrė išskirtinai savitą, komerciškai sėkmingą meno estetiką kuri sulaukė milžiniško dėmesio, nors pati autorė ilgą laiką buvo nežinoma visuomenei. Dalis Margaret gyvenimo detalių pavaizduota 2014 m.  pasirodžiusiame Timo Burtono filme „Didelės akys“.

Margaret Keane (kuri gimė kaip Peggy Doris Hawkins Nešvilyje, Tenesio valstijoje, 1927 m.) nuo mažumės buvo apsėsta meno aistros kurti personažus didelėmis, stulbinančiomis akimis. Jaunystėje jai teko lankyti įvairias meno mokyklas, tiek savo gimtojoje valstijoje, tiek Niujorke. Po santuokos su pirmuoju vyru Franku Ulbrichu ji susilaukė dukters Jane.

Lemtingas susitikimas su būsimu vyru Walteriu Keanu

Iki šeštojo dešimtmečio vidurio Margaret nutraukė santuoką su F. Ulbrichu ir persikėlė į San Franciską. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitikėjo pripažinimo ir savo darbus pardavinėjo pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walteriu Keane (1953 m.). Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.*

Walteris taip pat turėjo dukrą iš ankstesnės santuokos ir dirbo nekilnojamojo turto srityje, nors Paryžiuje studijavo meną ir prisistatė kaip menininkas. Walteris sužavėjus Margaret 1955 m. jiedu susituokė Honolulu, Havajuose. Po jų vestuvių sutuoktinis perėjo nuo nekilnojamojo turto į meno verslą ir netrukus pradėjo pardavinėti savo žmonos paveikslus San Fransiske. Prdėjęs prekybą viename bitnikų klube jis pardavė nemažai darbų, kurie paprastai buvo pasirašyti su žyma „Keane“. Kas buvo ir paties Walterio pavardė. Darbai, dėl unikalaus didelių akių svitumo tapo itin populiarūs, o pats vikrusis prekeivis „netyčia“ pamiršo paminėti, kad parašas „Keane“ žymi ne jo, o  žmonos tapatybę.

Santuoka, kuri akivaizdžiai privalėjo prieiti liepto galą

Margaret stebėjo, kaip jos vyras sėkmingai parduoda paveikslus, ir kurį laiką guodėsi, kad jis vertina jos, kaip menininkės darbą. Walteris ne tik įtikino Margaret toliau tęsti apgaulę bet ir bandė išmokti piešti žmonos stiliumi. Nesugebėjimas to padaryti jį kaip reikiant kamavo.

Margaret Keane nors ir nusivylė sužinojusi, kad Walteris prisiimaima šlovę už savo darbus, tačiau ilgą periodą su tuo taikėsi. Nepaisant situacijos veidmainiškumo Walteriui gerai sekėsi prekiauti žmonos darbais ir rinkoje paveikslai tapo didžiule, milijonus uždirbančia jėga. Drobės buvo graibstyte graibstomos, į rinką taip pat buvo paleistos ir reprodukcijos, plakatai, atvirukai. Meninės figūros, ypač vaikų atvaizdai buvo iškart atpažįstami dėka didžiulių akių, kurias imta vadinti „Keane Eyes“. Masinės gamybos formato iliustracijos publiką vedė iš proto, tuo metu meno kritikai labai skeptiškai žiūrėjo į Keane darbus.

Tuo tarpu Margaret išgyveno vis didėjančią kančią, ir diskomfortą visuomenei ir toliau tikint jos vyro melais. Piktas, dažnai alkoholiu piknaudžiavęs Walteris buvo emociškai užgaulus, netgi laikė Margaret uždarytą studijoje neleisdamas jai nieko išskyrus kūrybinę veiklą. Kai Walteris pagrasino Margaret ir Jane gyvybei, jo piktnaudžiavimas padėtimi ir tironija galiausiai pasiekė dugną. Margaret pagaliau rado drąsos pasiimti dukrą ir išvykti. 1965 m. ji  išsiskyrė su vyru. Vėliau ji vėl susituokė trečia kartą ir apsigyveno Havajuose bei tapo Jehovos liudytoja. 1970 m. moteris atsiskleidė pasauliui kaip Keane paveikslų kūrybinė jėga ir vėliau laimėjo teismo bylą, kurią iškėlė buvusiam vyrui už šmeižtą.

Atskleidžiama tiesa ir laisvės skonis

Per radijo interviu 1970 m. Margaret pagaliau išklojo visą tiesą, kad būtent ji yra tikroji kūrinių autorė, garsėjanti pavarde parašytais po „Keane Eyes“ darbais. Kai devintojo dešimtmečio viduryje „USA Today“ papasakojo istoriją, kurioje Walteris teigė, kad Margaret meluoja, ji pateikė šmeižto ieškinį. Vėlesniame 1986 m. teismo posėdyje jos buvo paprašyta per valandą nupiešti vieną iš savo kūrynių, o kaltinamasis Walteris atsisakė piešti, nurodydamas neseną peties sužalojimą, kaip jo pasiteisinimą nepiešti. Sėkmingai įvygdžius kurybinę užduotį Margaret buvo priteista 4 mln. dolerių žalos atlyginimo. Tačiau jai taip ir neteko jų išvysti, nes Walteris jau buvo iššvaistęs pinigus, kuriuos jie uždirbo iš paveikslų.

*Vaiva Rykštaitė „Didelės akys“ – neįtikėtina istorija, kurios nereikėjo išgalvoti

Kai Stefanas Draschanas eina į muziejų, jis žiūri į kai ką daugiau nei vien tik meno kūriniai. Šis fotografas taip pat žiūri į stebi muziejaus lankytojus, kurių apranga netyčia dera su paveikslais. Besitęsiančiame projekte, pavadintame „Žmonės, derantys prie meno kūrinių“, jis fiksuoja netikėtus momentus, kuomet kieno nors plaukai, švarkas ar suknelė galėtų būti tarsi meno kūrinių tęsinys.

Projektas „Žmonės, derantys prie meno kūrinių“ yra tikra fotografo kantrybės viršūnė. Nors kai kurios nuotraukos atrodo dirbtinokos, visgi jos nesumeluotas Draschano, užsiimačio vietą muziejuje ir laukiančio, kol pro šalį praeis tinkamas žmogus, laimikis. Tai slapukiška „muziejaus antrininkų“ versija – linksmos veiklos, kur žmonės patys pozuoja su meno kūriniais, kurie yra kažkuo panašūs į juos. Draschano projektas labiau vaizduoja tylų stebėjimo grožį ir pabrėžia, kad apranga yra būdas pačiam būti meno kūriniu.

Drashanas savo projektą talpina Tumblr ir Instagram paskyrose, kur jis taip pat atskleidžia muziejus, kuriuose lankosi. Taigi jeigu dažnai lankotės Paryžiaus, Vienos ar Berlyno muziejuose, ieškokite Draschano ir jo kameros! Fotografas Stefanas Draschanas muziejuje žiūri į daugiau dalykų, nei vien tik nuostabūs meno kūriniai.

Jis taip pat tyliai sėdi ir stebi muziejaus lankytojus laukdamas tų, kurie dera prie meno kūrinio.

Taip pat skaitykite: Daugiau negu įspūdinga: šimto milžiniškų stiklo pluošto kaukolių instaliacija [FOTO]

Spalvingi dažai teškiami ir drabstomi iš spontaniškų emocijų, kurios užplūsta tuo momentu menininką. Abstraktus ekspresionizmas ­ tai ne tik būdas užpildyti drobe spalvomis ar įvairiomis potėpių formomis, tai būdas išreikšti ir tokiu būdų perteikti žmonėms savo giliai užslėptas emocijas. Vieni šį meną laiko įkvėpiančiu, kiti, mano, jog tai visiška beskonybė. Tačiau, kuo ši meno kryptis yra ypatinga?

Abstraktusis ekspresionizmas neformalus, be taisyklių ir nesuvaržytas judėjimas, kuris susikūrė Amerikoje, XX amžiaus penkto dešimtmečio viduryje. Šio judėjimo filosofija yra egzistencialistiniai klausimai. Ji svarsto apie žmogaus vidines kovas, kuriose varžosi jo protas su širdimi, godumas ir saikas, užslėpti troškimai ir pareigos šauksmas.

Taip pat menininkai buvo skatinami išeiti iš komforto zonos ir patirti tai, kas dar nepatirta. Žmonės siekė atrasti ir suprasti save per meną, nevaržant idealių normų, taisyklių ar mene egzistuojančios dieviškosios proporcijos. Toks menas žmogui ne tik padėjo atsiskleisti ir būti tokiu, koks jis yra iš tiesų, bet ir sukelti žmonėms emocijas bei išryškinti to laikotarpio problemas.

Vienas reikšmingiausių abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovų buvo Džeksonas Polokas. Dailininkas išsiskyrė savo kūrybiniu stiliumi, mat, šis netapydavo piešinių, o taškydavo, laistydavo, purkšdavo dažus ant drobės apimtas spontaniškų emocijų. Taip pat reiktų pabrėžti, kad menininkas niekada nenaudojo molberto, jis visada kurdavo pasidėjęs drobę ant grindų.

Pagrindinė problema buvo spalvų dinamiškumas, kurį sunku išgauti kūrybos proceso metu. Šio menininko įžymusis piešinys “Nr. 5, 1948″ yra vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų. Jis buvo parduotas 2006 metais JAV aukcione už 140 milijonų JAV dolerių. Šis paveikslas pakerėjo daugumą širdžių savo varvančiu, lyg žaizda, stiliumi.

Taip pat dar vienas iš brangiausiai parduotų paveikslų yra „Moteris III“ sukurta JAV skulptorius ir abstraktaus ekspresionizmo tapytojo Vilemo De Koningo. Šis paveikslas buvo nupirktas už 137,5 mln. JAV dolerių. Dailininko tapyba išsiskyrė nuo Džeksono Poloko tuo, kad šis tapymo būdas buvo kur kas kuklesnis, tapomi konkretesni vaizduojami vaizdai, o drobės nebuvo tokios didelės. Vilemo De Koningo paveiksluose buvo kuriamas abstraktus fonas arba geometrinė abstrakcija. Tokiame fone dailininkas išskirdavo ir pavaizduodavo vieną galingą figūrą, kuri ir sukurdavo lyrišką arba intymią nuotaiką.

Neretai šiuolaikinis žmogus žiūrėdamas į to laikmečio nupaišytus abstraktaus ekspresionizmo darbus nesupranta, kuo šie paveikslai yra tokie įspūdingi. Tačiau, ekspertai teigia, kad jei žmogus ne tik žvilgtelėtų į dažų sluoksnius ant drobes, bet ir įdėmiau pasižiūrėtų į piešinį: jame dominuojančias spalvas, išryškintas detales, nutapymo metus, žinotų istoriją ­ tada jis pamatytų dailininkų patirtas bei perteiktas emocijas.

Taip pat skaitykite: Popart‘o eros pradininkas Andy Warholas [FOTO]

#Kaunas yra gražus!  Didžiuojamės mūsų miestu. Kaune įgyvendintas ilgai lauktas projektas – sienos tapybos darbas “Šančių laikai”.

Ilgai lauktą projektas pradėtas 2019 m. rugpjūtį. Naktį iš rugpjūčio 4d. į 5d. piešinys buvo perkeltas ant Kranto al. 62 namo sienos. Vėliau – nekantriai stebint orų prognozes ir orą pro langą – buvo tapoma ant sienos. Sienos tapyba baigta rugpjūčio 30 d..

Iniciatoriai Darius Ruzgas, Aistė Ruzgienė ir Gražvyda Andrijauskaitė, piešinio autorė – Gražvyda Andrijauskaitė, bendraautorius ir konsultantas – Tadas Šimkus, koordinatorė – Austėja Bliumkytė-Padgurskienė.

Partneriai: Kauno miesto savivaldybė, Sadolin Lietuva, SDG, Reklamos taškas, Fotopledai.lt, GreenPrint, 3Dreklama.lt, Kavinė Kaukazas, Fluxus Labas!

Organizatoriai ir įgyvendintojai: atvira iniciatyvų platforma “Šančių kioskas”, Gart, Gyva grafika, butų savininkų bendrija “Plienas”.

© 3Dreklama.lt – Virtualūs turai, Foto ir video iš oro

Sekite mus Facebook’e KaunoŽinios.lt ir  : https://instagram.com/kaunozinios

Stevenas Kenny (Steven Kenny) vienas pirmųjų, kuris sugalvojo baroko stilių sumaišyti su siurrealistinėmis idėjomis. Baroko stiliaus portretams suteikdavo mistiško gamtos žavesio, pavaizduodamas kuo subtiliau žmogaus ir gamtos santykius. Menininkas pabrėžia, jog nenori perteikti grožio savo darbuose, anaiptol S. Kenny nori, kad žmonės kiekviename jo kūrinyje atrastų dalele savęs ir aplinkos, kuri jį supa.

Stevenas Kenny gimė Peekskill mieste 1962 m. Jis lankė Rhode Island dizaino mokyklą, 1984m. įgijo dailės magistro laipsnį. Paskutiniai studijų metai prabėgo Romoje. Šis laikotarpis menininką paskatino domėtis Europos kultūra. Didžiulė įtaka S. Kenny dailės stiliui padarė italų, olandų ir flamandų baroko darbai.

Po studijų menininkas persikėle gyventi į Niujorką, ten jis dirbo laisvai samdomu komerciniu iliustruotoju. Jis bendradarbiavo su įžymiomis didžiųjų pasaulio šalių kompanijomis: „Sony Music“, „Time Magazine“, „AT & T“, „United Airlines“, „Celestial Seasoning“, „Microsoft“ ir daugelį kitų. Jo iliustruojami darbai buvo ne tik pripažinti visame pasaulyje, bet menininkas taip pat gavo labai svarbių apdovanojimų: iš Iliustratorių draugijos „Communication Arts“ ir iš Niujore esančio didžiausio meno klubo. Tačiau menininkas nesijautė pilnai save realizavęs. 1997m. jis pasitraukė iš iliustratoriaus veiklos ir iškeliavo savęs ieškoti į Virdžinijos kalnus, kur turėjo privačias valdas su nedideliu kalnų nameliu. Kiek vėliau menininkas įsikūrė Sankt Peterburge, kur kūrė barokinio stiliaus piešinius.

Jo darbuose yra vaizduojamas žmogaus santykis su gamta. Anot menininko žmogus yra priklausomas nuo gamtos tol, kol kvėpuoja ir vaikšto po žeme, dėl šios priežasties jis turi laikytis gamtos įstatymų. Ši pagrindinė mintis menininkui įsirėžė nuo pat vaikystės. Mat, vaikystėje jaunasis S. Kenny mylėjo gamtą, rūpinosi ja, mėgo tyrinėti gimtinės aplinką, o ypač miškingas vietoves. Be to S. Kenny augo pamaldžioje, dievobaimingoje šeimoje. Dėl šių priežasčių jo kūriniuose galima atrasti mistiškai pavaizduotų kraštovaizdžių, daugybė medžių, įdomių miškų bei simbolikos susijusios su katalikų religija. Be vaikystės prisiminimų jo portretuose gausu mistinių, keistų, sunkiai paaiškinamų aplinkos vaizdų. Pasak menininko visi jo darbai atspindi jo gyvenimišką patirtį. Aplinkoje žmonės įamžinti tarp gyvūnų, kuriuos jie laiko, arba šie gyvūnai ropoja ant portrete pavaizduotųjų. Šie keistai atrodantys žmonės laiko dar keistesnius daiktus, gyvūnus, paukščius ant savo viršugalvio. Be to, reiktų pabrėžti, kad patys žmonės yra vaizduojami pernelyg rimti, pikti, sumišę, nustebę arba perdėtai ramūs.

Baroko stilistika aptinkamakiekviename menininko darbe, galbūt dėl to, kad nuo pat studijų laikų jį žavėjo didieji Europos siurrealistiniai šedevrai, į kuriuos S. Kenny stengėsi lygiuotis. Jo darbuose pavaizduotas santykis tarp žmogaus ir gamtos nepalieka abejingų žiūrovų. Jo vardas ir apdovanojimai yra garsūs visame pasaulyje, o paveikslai eksponuojami prestižinėse Europos ir Jungtinių Valstijų galerijose.

Taip pat skaitykite: Menininkas kuria milžiniškas skaitmenines skulptūras ir jas talpina įvairiose erdvėse [FOTO]

Dailininkas Emanuele Dascanio praleidžia šimtus valandų kurdamas hiperrealistinius portretus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg fotografijos.

Emanuele Dascanio gimė 1983 metais, visą gyvenimą jautė potrauktį piešti, todėl nuo pat vaikystės lankė meno mokyklą, vėliau studijavo ir mokinosi įvaldyti tapybos ir aliejinių dažų techniką. Vaikinas dalyvavo įvairiuose šalies konkursuose, kuriuose pristatė savo meninius sugebėjimus ir iškovojo aukščiausias konkurso vietas. Visa tai rodo, kad Emanuele Dascanio yra siekiantis tobulumo žmogus, nes kurdamas portretus praleidžia ne tik daug laiko, tačiau sukuria tokį vaizdą, kuris ilgai prikausto dėmesį.

Sunku įsivaizduoti, kiek užtrunka vienas Emanuele Dascanio hiperrealistinio portreto sukūrimas, tačiau vyras tikina, kad sukurti tobulą portretą užtrunka net iki 780 valandų. Nenuostabu, kodėl menininko gerbėjams atrodo, kad tai yra fotografijos, nes kurdamas kiekvieną savo kūrinį kūrėjas įdeda daug laiko, susikaupimo ir pastangų.

Hiperrealistiniai portretai yra kuriami naudojant medžio anglių ir grafito kombinaciją. Kiekviename portrete vyraujantis tamsus fonas prabrėžia ir atgaivina portretą, nes leidžia įžvelgti detales ir svarbiausios smulkmenos: plaukai, raukšlės, audinio sulenkimai yra ypatingai pabrėžti ir suteikia portretui įspūdį.

Nepaisant to, kad Emanuele Dascanio yra šiuolaikiškas menininkas, tačiau jo kūriniuose atsispinti menininko Michelangelo Merisi da Caravaggio kūrybos bruožai, tai 16-ojo šimtmečio menininkas, kuris pristato Renesanso techniką. Menininkas Emanuele Dascanio perteikdamas Renesanso techniką, sukuria tokius hiperrealistinius portretus, kurie perteikia neregėtą tikslumą, kuris leidžia galvoti, kad sukurti portretai yra geriau nei fotografijos.

© Emanuele Dascanio

Taip pat skaitykite: Mielų monstrų tėvas Louie Travis [FOTO]

Beieškant prieglobsčio nuo triukšmingo miesto, fotografas Adamas Bird randa ramų prieglobstį miškuose, kuris suteikia vizualumo pasakų pasaulio vaizdų interpretavimui. Tai padeda įsisavinti kūrybiškumą bei jį perteikti su gamtos vaizdais. Įtraukdamas į savo fotografijas Adamas žmoguje sukuria gilias emocijas, kurios kviečia žiūrovus pažvelgti į svajonių, galingą fantastinį derinį.

Adamas Bird yra 18 metų talentingas fotografas iš Birmingemo, Anglijos. Visą gyvenimą domėjosi fotografija, bet rimtai dirbti su tuo pradėjęs prieš du metus. Būdamas jaunesnis Adamas labai mėgo koreguoti nuotraukas su ,,photoshop‘u“. Mėgęs fotografuoti viską: nuo kraštovaizdžių, gyvūnų, iki maisto, žmonių. Tačiau žmonės išskyrė jį iš visų kaip labai kūrybingą asmenybę. Adamas teigia, jog namai jam yra visur, kur gali išjungti pasaulį, jo keliamą triukšmą.

Terminas ,,tęsk toliau“ fotografą labai įkvepia. Kiekvieną kartą, kai jis ką nors nufotografuoja supranta, jog išmoksta vis kažko naujo. Natūralumo ir istorijų įkvėptas Adamas Bird sukūrė fotografijų seriją ,,Behind The Lens“.

Siekdamas kuo didesnio natūralumo ir siurrealistinių scenų, fotografas renkasi merginas tik su natūralia išvaizda. Ypač mėgsta fotografuoti merginas su ilgais plaukais, kurios prideda didesnį įspūdį nuotraukose. Fotografijų kūrime Adamas renkasi tik natūralią šviesą, kuri sukuria laisvę naudotis įvairiais būdais kaip pagerinti nuotrauką.

Fotografijų serijoje ,,Behind The Lens“ yra vaizduojamas pasakiško grožio vaizdas su hiperbolizavimo detalėmis. Merginos fotografijose vaizduojamos kaip ,,Alisos iš stebuklų šalies“. Nuotraukose atsispindi pasaka, kurią kuria joje esantis personažas.

Adamui sunkiausia buvo su įkvėpimu, nes kiekvienai nuotraukai reikėjo naujo koncepto. Tai pat atlikęs fotosesiją, sunkiausia būna savęs nekritikuoti. Mintys ateina tokios, jog ne visiškai gerai buvo atliktas darbas bei didžiuotis savimi neverta, taip teigia Adamas Bird.

Fotografas pataria treniruotis, nors kitiems ir nepatinka tai, ką darote. Vistiek daryti tai. Menas yra labai subjektyvus ir asmeninis reikalas, todėl jeigu patinka, tai yra svarbiausia.

Taip pat skaitykite: Depresija įamžinta fotografijose: mergina melancholijoje [FOTO]

Amerikietis menininkas James Bullough pristato seriją vaizdingų kūrinių, kurie perteikia žmogaus charakterį ir išgyvenimus.

James Bullough – Amerikoje gimęs menininkas, tačiau gyvena ir dirba Berlyne, Vokietijoje. Jaunas kūrėjas savo karjerą pradėjo, kaip tikina, įkvėptas smelėtų miesto grafitti. Visa energija, kuri atsispindi kūriniuose yra kilus iš miesto, kuriame jis gimė – Vašingtono.

Menininkas tikina, kad viską, ką išmoko studijuodamas ypatingai vertina, tačiau savo kūriniuose stengiasi perteikti visai kitokį meną bei patobulino realistinės tapybos, aliejinių dažų techniką. James Bullough moka teisingai sujungti detales, judėjimą bei spalvą, todėl tai leidžia sukurti dinamiškus,  impresionistinius meno kūrinius.

James pristato naujausią savo kūrinių kolekciją “Riba”, kurioje atsispindi iškraipyti, kruopščiai užbaigti atvaizdai, kurie  pristato žmogaus dvasią, išgyvenimus, sujungia žmogaus proto ir kūno ryšį.

James Bullough išsiskiria kitokiu požiūriu į meną ir perteikia savo kūrinius pristatydamas žmogų, kaip palaužtą asmenybę, kuris gyvenime patiria egzistencinį lūžį, žlugimą, asmeninį pažeidimą. Tačiau menininkas tikina, kad visas šias emocijas perteikia nerišliuose kūriniuose, kuriuose atsispindi judėsys, ryškios emocijos, kurios leidžia paslėpti sunkius išgyvenimus.

Meninkas iš Amerikos, James Bullough, neseniai pristatė savo meno kūrinį Kalifornijoje ir sulaukė didelės sėkmės bei pagyrimo už pažangų techninį aspektą.

Taip pat skaitykite: Menininkas šimtus valandų kuria hiperrealistinius portretus, naudodamas Renesanso techniką

Los Andželo menininkas Matthew Grabelsky sujungia hiperrealistinę tapymo techniką su siurrealistiniu polinkiu į neįtikėtinus sugretinimus. Niujorke gyvenęs Grabelsky naudoja šio miesto požeminį metro kaip veiksmo vietą šiems iš pirmo žvilgsnio regis nesuderinamiems dalykams.

M. Grabelsky darbai vaizduoja asmenis važiuojančius metro, dažnai skaitančias žurnalus ar laikraščius, bet vyrai, moterys bei vaikai šiose porose yra keisti – pusiau mitologiniai žmonių hibridai su gyvūnų galvomis. Elniai, meškos, drambliai, tigrai važiuojantys į darbą piko valandomis. Suderindamas kasdieninio gyvenimo banalybes su neįmanomų dalykų atsiradimu, M. Grabelsky sukuria netikėtumus, atrodo, visiškai neįmanomose situacijose.

Toks gyvūnų vaizdavimas turi tam tikrą toteminį atspalvį, lyg archetipas kažkam pirmykščiam, senoviniam, psichologiškai motyvuotam. Sužavėtas gyvūnų buvimo mitologijoje ir bendruose kultūriniuose vaidiniuose M. Grabelsky suponuoja jų buvimą šiuolaikiniame pasaulio paveiksle. Dailininkui gyvūnai tampa paslėptos pasąmonės darbo apraiška, atskleidžiančia tapatybes ir motyvus, tykančius už šaltakraujiškos žmogaus kaukės.

Techniškai įkvėptas 19 a. mokslo ir gamtotyros dailininkų, M. Grabelsky sukuria šias neįtikėtinas, siurrealias scenas su stulbinančiomis realybės detalėmis. Kontrastas, sukurtas tarp vizualaus tikroviškumo ir siurrealaus netikrumo, prikausto žiūrovą negalėjimo patikėti momente.

Taip pat skaitykite: Gyvūnų piešiniai atkreipia dėmesį į opias visuomenės problemas [FOTO]

Fotografė Karen Jerzyk pamačiusi netikėtas apleistas vietas, sukūrė savo interjero idėją, kaip jas pakeisti į tamsius pasakų motyvus. Nusilupę tapetai, dulkėtos laiptinės, tamsios lubos – šie simboliai sukuria jaudinančią istoriją, kuri atskleidžia giliausius sielos užkaborius. Vinjetės stiliaus nuotraukos atrodo lyg nufotografuotos akimirkos, kurios yra užšaldytos laike. Šie vaizdai nekelia teigiamų emocijų, vietoj to, šios fantastinės fotografijos leidžia stebėtojui sugrįžti į siaubingų košmarų zoną.

Karen Jerzyk gyvena ir dirba Bostone, o save apibūdina kaip ,,neįtikėtiną, nepatogią intravertę“. Fotografė vis ieškojo būdu kaip save išreikšti ne žodžiais. 2003 metais tėvai padovanojo jai fotoaparatą. Po daugelio fotografijos metų, kuomet užsiiminėjo reklama ir scenos fotografija, ji nusprendė kažką keisti savo kūryboje.

Kaip ji pati teigia, seniau užsiiminėjo banalia fotografija – buvo tik prasta nevykus kūrėja, be tikslo kūryboje. Šis trūkumas parodė, jog reikia žengti į naują sritį. Kai pamatė apleistas teatro nuotraukas internete, Karen Jerzyk iš karto išsimylėjo šį vaizdą. Tai parodė jai naują kryptį. Todėl ji pradėjo vaizduoti žmones su sceniniais rūbais, pasakojančiais siaubo istorijas.

,,Mano darbų erdvė – apleisti pastatai. Kai aš ją randu, joje praleidžiu keletą valandų, kad galėčiau atkurti vaizdą, kaip jis galėjo atrodyti. Stengiuosi atkreipti dėmesį į mažiausias detales.“,- pasakoja fotografė. ,,Siekiu sukurti nuotraukas, kurios pasakotų istoriją. Kad ji susijungtų su žiūrovu, taptų asmeniška. Man patinka rasti vietoves, kuriose buvo atsisakyta modernumo, naujoviškumo. Ieškau paprastų vietų su paliktomis relikvijomis. Geriausia, kad būtų iki 1980 metų, apleistos. Mano nuotraukos yra skirtos būti skaitomomis kaip knygos. Galutinio rezultato nėra, nes teisingas atsakymas slypi kiekviename žiūrove skirtingas. Mano tikslas – sukelti mintis ir emocijas.“

Vizualiai fotografės nuotraukos atrodo siaubingos, baisios, tačiau pati autorė yra patenkinta jomis. Jos vaizduoja nusivylimo istoriją, veidrodžio atspindys, rodantis savijautą viduje. Jerzyt nuo 9 iki 15 valandų praleidžia tvarkydama kiekvieną vietą, kuri turėtų atspindėti istoriją. O kiekvieną sceną sukurti užtrunka dar ilgiau. Prie kelių fotografijoje esančių detalių yra prisidėjusi pati menininkė.

Šios siaubo istorijos fotografijose patinka ne kiekvienam, tačiau tai bet kokiu atveju sukuria gilų ryšį ir emociją. Kiekvienas stebėtojas bežiūrintis į šių nuotraukų personažus, gali įžiūrėti ir save, esantį pykčio ar nusivylimo būsenoje. Šių nuotraukų serija, kad ir kiek atrodytų klaiki, visgi sukelia didelį įspūdį.

Taip pat skaitykite: Bauginantis grožis po ,,baltuoju dangumi“ [FOTO]